Jau per kongreso iškylas aš patyriau, kad per tuos kongresus žmones daugiausia tomis iškylomis tesirūpina bei valgo. Juo didesnis kongresas, juo daugiau šitokio sąmojo. Turbūt tų visų susitikimų tikslas. Moterys buvo prielankiai nusiteikusios. Prielankiai – susipažinti ir draugauti. Turbūt ir jos visos tokia pat pakilusia nuotaika, kaip ir aš, ir atsipalaidavusios čia atvyko. Savo naujai pasiūtais rūbais ir geriausiai parinktomis nuotaikomis. Mat svetur visi žmonės atrodo „lyg ne tie“.

Kongreso inauguracijos pradžioje kuluaruose dominavo viena jauna moteriškė, žurnalistė kokia, ar ką, atvilkusi svečiams knygą pasirašyti. Aš jai pasakiau, kad temoku tik eilėraščius į albumus ponioms rašyti.

– Eh bien! En ce cas – poésie!

– Bet ar neatrodo tamstai, kad tai vis dėlto pasenęs kiek dalykas... Un petit peu demodé...

Be savo pavardės, į knygą pabrėžiau dar tikrąjį inkarą.

Vadinas, „viltis“.

Tas mano ponią nuteikė dar geriau. Ji dabar visai užmiršo mano žadėtuosius „eilėraščius“. Pati užsikabinusi už šio mano jai mesto inkaro.

– Dar, dar!

– Būtent?

– Nagi tamstos šalį.

– „Lituanie“ – įrašau. Bet, dėdamasis patriotu, pridėjau dar lietuviškai: „Lietuva“.

Ir dar:

– Jei tamsta toks raštingas, tai dar – motto, motto!

– Bet aš neturiu gyvenimo motto.

Žvilgterėjęs ir nusižiūrėjęs savo oficialinių popierių portfelyje, norėjau kopijuoti ir dar brėžti į albumą mūsų „Vytį“. Kuris iš esmės yra labai gražus ir karingas. Bet nuo svečių knygos buvau atstumtas kongreso minios.

Vienam viskas, kitam nieko! Kongresas turėjo dirbti.