Jau per kongreso iškylas aš patyriau, kad per tuos kongresus žmones daugiausia tomis iškylomis tesirūpina bei valgo. Juo didesnis kongresas, juo daugiau šitokio sąmojo. Turbūt tų visų susitikimų tikslas. Moterys buvo prielankiai nusiteikusios. Prielankiai – susipažinti ir draugauti. Turbūt ir jos visos tokia pat pakilusia nuotaika, kaip ir aš, ir atsipalaidavusios čia atvyko. Savo naujai pasiūtais rūbais ir geriausiai parinktomis nuotaikomis. Mat svetur visi žmonės atrodo „lyg ne tie“.

Kongreso inauguracijos pradžioje kuluaruose dominavo viena jauna moteriškė, žurnalistė kokia, ar ką, atvilkusi svečiams knygą pasirašyti. Aš jai pasakiau, kad temoku tik eilėraščius į albumus ponioms rašyti.

– Eh bien! En ce cas – poésie!

– Bet ar neatrodo tamstai, kad tai vis dėlto pasenęs kiek dalykas... Un petit peu demodé...

Be savo pavardės, į knygą pabrėžiau dar tikrąjį inkarą.

Vadinas, „viltis“.

Tas mano ponią nuteikė dar geriau. Ji dabar visai užmiršo mano žadėtuosius „eilėraščius“. Pati užsikabinusi už šio mano jai mesto inkaro.

– Dar, dar!

– Būtent?

– Nagi tamstos šalį.

– „Lituanie“ – įrašau. Bet, dėdamasis patriotu, pridėjau dar lietuviškai: „Lietuva“.

Ir dar:

– Jei tamsta toks raštingas, tai dar – motto, motto!

– Bet aš neturiu gyvenimo motto.

Žvilgterėjęs ir nusižiūrėjęs savo oficialinių popierių portfelyje, norėjau kopijuoti ir dar brėžti į albumą mūsų „Vytį“. Kuris iš esmės yra labai gražus ir karingas. Bet nuo svečių knygos buvau atstumtas kongreso minios.

Vienam viskas, kitam nieko! Kongresas turėjo dirbti.

Ir gerai, kad nepadariau. Kad nebūtų taip kaip prieš porą metų Vienoje, Prateryje, kai įbrėžiau į paduotąją restorane įžymybių knygą laurų vainiką su dviem kaspinėliais, dviejų balandėlių laikomais. Po vienu kaip reikiant pasirašiau aš. Po kitu (kaspinėliu) buvo padėtas parašas „Mme Deveikis“. Laimingu supuolimu netikėtai sutikta mano užsienyje, ir man atrodė labai patriotiškas žygis piligrimus priglausti.

Nesuspėjau nė praverti namų durų, sugrįžęs namo, tuoj buvau sutiktas labai smalsaus žmonos veidelio:

– Na, kaip pavyko vakarienė su ponia Deveikiene?

Nustebau tokiu moterišku susižinojimu.

– O kam tie du balandėliai?

– Tai vietos paprotys!

Netyčia, nuvogtu žvilgsniu, pastebėjau, kad mano žurnalistė mane zonduojanti. Na?! Jos žvilgsnyje galima buvo išskaityti: toks rimtas ir toks nerimtas... Tai buvo labai maža akimirka. Bet tokios labai mažos akimirkos dažnai gyvenime daug ką reiškia ir būna dažnai labai ilgos. Bet ji jau pradingo tarp svečių, tiek jos ir būta. Savo akyje dar ją suspėjau užfiksuoti, kad – kaip jūros banga jos plaukai į vieną šoną suversti, sušukuoti. Plaukai, į rausvumą kiek persimetę, užlieja jos galvą. Ji kaitri kaip arabų arklys. Išduodanti save judesiais ir savo kalba. Ir nesigailiu aš, pavartojęs savo mintyse tokį žodį kaip „arklys“. Tai ji! Kaitrioji. Pagaliau Lietuva juk „žemės ūkio šalis“!

Staiga vienas šveicarų delegatas, kaip kelmas į pilvą susimetęs, – tarptautinių socialinių klausimų įžymybė – užtat turbūt tokia ilga ir sunkia barzda, pastebėjo mano susidomėjimą kongreso organizatore:

– Tai mūsų garsioji poetė!

Kaip šiandien čia viskas poetinga.

Paskui estradoje šoko. Iš kaimo, matyti, sukviesti folkloringi žmonės šveicarai savo fatališkus šokius. Kitose grupėse žmonės dainavo.

Buvo plojama, gėrimasi ir kalbama. Kalbama. Tos prakalbos! Per suorganizuotą kongresiniam apetitui paskatinti rautą.

Jei aš norėčiau, paimčiau šią išdaigų pilną ponią, ir galbūt mudviem pavyktų kur nueiti į parką ar į mažą restoranėlį, mes tikriausiai puikiai susikalbėtume. Nors poetu aš niekuomet nesu buvęs – be bylų rašymo, nė vienos eilutės negalėčiau sumegzti. Ir laiškai mano, net ir į gimines, man blogai sekasi: „Aš sveriu aštuoniasdešimt kilogramų, o žmona išvažiavo į Šiaulius“. Tik su savo sesute našle, prisiėmusia dabar du našlaičius vaikus auklėti, aš atviresnis, ir mudu per laiškus pasikalbame smagiau.

Mano sesuo mano žmoną gerbia, prisilankydamos labai dažnai viena pas antrą. Kad ir įvairių interesų moterys, viena antrai, matyti, nekliudo.

Nei aš tą jaunuolę kviečiu, nei kalbinu! Kad ir žinias galėčiau pagilinti apie moderniąją šveicarų poeziją. Ji man prielankumą per kitų paskaitas savo šypsenomis rodo.

– Kur tu dėsi ją, senas vilkas būdamas? Dar verksi vėliau. Tegu skraido ji pati apie ugnį ir tegu vozojasi savo bohemos papročiais su kitais.

Rimtas būdamas, pagalvojau apie žmoną, gal ir ne visai tokią jauną kaip ši.

Kongresas gilesnių socialinių studijų dėlei buvo kviečiamas į laivą paplaukioti Lemano ežeru ir pasižiūrėti nakties metu fejerverkų. Aš atsisakiau ir nuėjau gulti. Kaip pridera gerai išauklėtam piliečiui ir tam ramsčiui, ant kurio laikosi visa dabar restauruojama tėvynė. O nakties studijos kitiems.