Buvo plojama, gėrimasi ir kalbama. Kalbama. Tos prakalbos! Per suorganizuotą kongresiniam apetitui paskatinti rautą.

Jei aš norėčiau, paimčiau šią išdaigų pilną ponią, ir galbūt mudviem pavyktų kur nueiti į parką ar į mažą restoranėlį, mes tikriausiai puikiai susikalbėtume. Nors poetu aš niekuomet nesu buvęs – be bylų rašymo, nė vienos eilutės negalėčiau sumegzti. Ir laiškai mano, net ir į gimines, man blogai sekasi: „Aš sveriu aštuoniasdešimt kilogramų, o žmona išvažiavo į Šiaulius“. Tik su savo sesute našle, prisiėmusia dabar du našlaičius vaikus auklėti, aš atviresnis, ir mudu per laiškus pasikalbame smagiau.

Mano sesuo mano žmoną gerbia, prisilankydamos labai dažnai viena pas antrą. Kad ir įvairių interesų moterys, viena antrai, matyti, nekliudo.

Nei aš tą jaunuolę kviečiu, nei kalbinu! Kad ir žinias galėčiau pagilinti apie moderniąją šveicarų poeziją. Ji man prielankumą per kitų paskaitas savo šypsenomis rodo.

– Kur tu dėsi ją, senas vilkas būdamas? Dar verksi vėliau. Tegu skraido ji pati apie ugnį ir tegu vozojasi savo bohemos papročiais su kitais.

Rimtas būdamas, pagalvojau apie žmoną, gal ir ne visai tokią jauną kaip ši.

Kongresas gilesnių socialinių studijų dėlei buvo kviečiamas į laivą paplaukioti Lemano ežeru ir pasižiūrėti nakties metu fejerverkų. Aš atsisakiau ir nuėjau gulti. Kaip pridera gerai išauklėtam piliečiui ir tam ramsčiui, ant kurio laikosi visa dabar restauruojama tėvynė. O nakties studijos kitiems.