Dar antrai poniai, sėdinčiai salone, tarnas atneša vandens rytmetiniams vaistams gerti. Tokia baisiai išbalus, bet stilinga ir aukšta. Ji irgi užgulusi savo rytmetinę korespondenciją, turbūt čekius rašo. Bet tokia kieta, veikiau galėtų priminti vyrą. Argi ji turi širdį? Nors ir nusišypso tarnui labai oficialiai. Argi šioji ir anoji, tokios dvi, galėtų dėvėti batukus? Ne? Aš nenorėčiau, kad tai įvyktų.

Bukoji moteris avi tikrus vyriškus batus. O toji, su savo čekiais, liesoji, vis pataiso per krūtinę savo rezginėlius, kurie jai nušliaužia per kaulų liesumą. Tikra anglė. Ji užsako sau arbatos su pienu, kaip ir pridera gerai anglei. Veidas jos per žiauną, matyti, kitados buvo įskeltas. Per autokatastrofą ar besileidžiant jai ski per kalno staigumą, ji bus prasiskėlusi sau veidą. Nemaža tikriausiai kraujo nuvarvinusi snieguose. O tai dėl to turbūt, kad suliesėti norėjo. Ar kad mokėsi moderninio ski sporto, pati netvirtų kojų būdama. Dabar ji tikriausiai nesportuojanti. Veidas pavargęs, kad ir gražiai po pavykusios operacijos sutvarkytas. Krūtinė kiek įdubusi, nors pati elegantiška. Nieko sau tokia. Argi ji būtų pelenė tiems užburtiems batukams? Nei Ji dėvi kitokius. Visai patogius ir paprastus. Ji tikriausiai nežinanti, ko daugiau siekti gyvenime. Angliškai liūdna. Nors konversuoti su ja tikriausiai būtų įdomu. Ne! Tai ne ji.

Į salę įeina japonė. Augalota tokia ir skaisti. Visiems besišypsanti. Kaip ir vakar, ją palydi naujazelandietė ir meksikietė. Koks malonumas man! Per salės didumą aš bėgu į ją pasitikti. Ką rūpi man kitos!

Ir bonjour, ir „kaip sekasi“, be galo. Ak, kokios ištikimos moters akys! Man maloni toji pažintis, ir japonė tikrai intriguoja mane, ir ji pati interesuojas daugiau sužinoti iš manęs.