Ak, tie raudoni batukai... Aš patenkintas savo uosle. Aš trinu iš džiaugsmo rankas. Kiekvieno doro darbo doras atpildas! Aš jaučiuos detektyvas, aptikęs pagaliau tą recidyvistą.

Einu ieškoti tokio pat kaip jos skaitomas laikraščio. Man, žymiam konferencijos dalyviui, jis reikalingas. Uolumas pateisina priemones!

Laikraščio ieškojimas buvo gana uolus. Ponia, pastebėjusi svetimą žmogų, besitrainiojantį taip įkyriai šalimais, savo laikraštį nubloškė į šalį, pati žvilgterėjo šaltai ir atsidėjusi. Toks brovimasis! Tai būta labai reprezentacinės ir visai gražios moteriškės. Valandėlę aš stovėjau iš nusistebėjimo visai praverta burna ir nieko nesakiau. Toks įsižiopliojimas mano vis dėlto galėjo reikšti: „A-a-a?“

Tai buvo mano žmona.

Ponia prašneko:

– Pagaliau suradau tave... – Ji numetė visai savo laikraštį ant žemės.

– Tu čia! O aš maniau – japonė.

– Japonė? Aš visuomet sakiau, kad žmonėms kongresai į sveikatą neišeina.

– Bet kokiu būdu tu čia?

– Kaip matai.

– Bet tas „kaip matai“ man nieko nesako.

– Tu labai nuvargęs, mano kongresmene.

Ji artinosi prie manęs. Aš irgi labai džiaugiausi, ją sutikęs.

– Apie kokią japonę tu kalbi? Kokia japonė? Argi aš būčiau panaši į japonę?

– Ne, aš maniau – batukai.

Žmona žvalgo savo batukus.

– Tau patinka mano batukai? Stebėtina, kad tu toks galantiškas pasidarei. Kaune tu nė nepastebėtum, nors ir tuziną batukų prisipirkčiau.

– Bet jie – tokie nepaprasti.

– Iš tikrųjų tu manai, nepaprasti? Nieko čia nepaprasto. – Ta naujiena ją džiugino. Bekraipydama ir iškeldama savo skaisčias kojas kiek aukščiau kelių, žvalgė jas. Aš net susikūprinau ir susikompromitavau.

– Žmonės... Atsargiau!

– Kokie čia „žmonės“. Juk tau rodau kojines. Ir pirkinius. Kiekvienas doras vyras turi rūpintis savo žmonos kojomis. Ir pirkiniais.

– Kojos priklauso juk tau!

– Vis dėlto – ne žmonėms.