Pasaulio dirigentui sustačius roles kitaip vaidinti, Smilga kitą kartą būtų ramiai atsakęs: „Prašau tamstos eiti palei fabriką, trečiam name už fabriko ir bus krautuvė“, arba būtų pasiuntęs ją į portier (portier, jo nuomone, žmogus, tinkąs visoms šunybėms atlikti, su kurio sfera jis vengdavo susidurti). Šiandien gražiajai poniai kelią jam pastojus, jis pats ėmėsi ją lydėti.

– Tamsta – inspektorius?

Ne – jis tik dulkių valytojas – bene išaiškinsi.

Besivėdinant poniai įkvėpinta nosine, Smilga suščiuvo: „Mano žmona neturi tokių kvepalų; supratimo neturi apie kvepalus.“

Sugrįžo namon, vakarienės nevalgė, atsigulė anksti lovon, nuduodamas norįs miego. Nakčia klajojo ir varteliojos, tarytum iš upės gaudė skęstančią valizą su pinigais.

* * *

Atsikėlus, nuduodant, kad viskas po senovei, Smilga ėmėsi pagaikščio, bet kur – nenurimo. Tarytum gyslose buvo nebe paprastas dievobaimingas, mužikiškas kraujas, tik nuodėminga siera, neraminančiu skystimu aortomis beplaukianti.

Apsivilko išeiginiais rūbais, pilku žaketu mažais keturkampiais dryželiais ir juodu kravatu.

Žaketas platesnis kiek pečiuose ir – ilgesnės kelnės – tai tik padorumo žymė, kai žmogus gerai numano, ką galįs padaryti ir kad šventadienį galįs ramiai praleisti.

Kam jis šiandien įsivilko šituosna rūbuosna, nei jis pats nežinojo. Nudavė važiuosiąs miestan reikalingų jo amatui daiktų pirkti.

Žiūrėjo į jūras, gėrėjos ir veik nieko negalvojo – tai laimė!

Ant Jūrmalos tesimatė bemastaguojančių kojų eilės, vasaros koketiški skėčiai, saldainių dėžutės, iš lėto žengiančios ponios. Taip per visą dieną prie jūrų.

– Tamsta šiandien nedirbi... – kaip koks aniolas memento mori vėl užgavo jį praeidama „artistė“.

– O tamsta nuolat viena, – išsidrąsinęs atkirto Smilga, norėdamas kaip ir galą „visa kam“ padaryti.

– Argi ne gražu čia po visų miesto vargų?

Smilga gerai žinojo, kad jis savo atsikišusiais ūsais ir įdubusiomis akimis – „charakteringas“! Žiūri – kodėl ir nepasižiūrėti. Kodėl savybėje esančiai poniai ir nepastebėti?

– Deja, šiandien reikia miestan, papūgai – tam mano senam kvailiui – narvelio pirkti.

Smilga krūptelėjo.

– Taigi ir aš kaip tik rengiausi miestan... – atsiliepė aniolo sargo apleistas žmogus, siūlydamas savo pagalbą.

– Taip? Gerai, aš tuoj išsirengsiu. Tamsta palauk manęs stotyje.

Smilga atgijo. Ar džiaugėsi? Taip, jis džiaugėsi galėsiąs savo bedarbės atsikratyti.

Turėdamas valandžiukę nuliekamo laiko, nuėjo pinigų sužiūrėti. Viskas tenai buvo po senovei. Sanatorijos arklidėse asilai gardžiai šieną kramtė – palubėse čirškėjo kregždės – jūros linksmai liūliavo.

* * *

Vasaros kaitra dideliame mieste.

Beslankioją tramvajai tuščiomis gatvėmis. Namų langai išmirę. Ant balkonų – pelargonijos raudonos gėlės.

Juodomis gatvėmis – senės, parduodančios apelsinus ir gėles. Iš rūsių iškišą galvas recidyvistai, šiaučiai ir šaltkalviai, nakčia eisiantieji įsilaužti ir vogti. „Panelės“, dieną parduodančios duoną ir vyną, naktį – nebepažinsi – su žaliomis bliuzkomis, pilkomis liūdnomis akimis ir juodais nuteptais antakiais, skęstančios tarp knaipių dūmų. Akys „visa ką“ žinančios, veidai išblyškę, skruostų kaulai išsikišę. Numuštos nosys bokserių.

Tik pelargonijos viena raudona gėlė ant balkono teikė kiek vilties, besišliedama į miesto gęstančią saulę, raudoną kaip šitos gėlės ugnis.

Bobutei numirus, išeidavo anūkė su aniolo geltonais puduriais ir baltu be kraujo veidu ant balkono gėlių palaistyti.

Kajetonas, gerai progai pasitaikius, nutarė pasipuošti.

Ilgai berankiodamas, nupirko raudoną kravatą. Matydamas, kaip sanatorijoje ponai dėvėjo baltas getras, nutarė pasekti jų pavyzdi, nupirko kad ir ne baltas, bet vis viena per aiškias senyvam žmogui.

– Aš būsiu per daug tamstą išnaudojusi! – suskambo ponios skaidrus balsas, atsiradus jai staigiai sutartoj vietoj mieste.

– Jei kartą apsiėmiau... – murksėjo Smilga.

Ponia buvo linksma, jauna. Džiaugėsi surinkusi tiek dėžių, paketų, ryšulių, bonbonjerių – praleisti gyvenimui taip reikalingų daiktų.

Nutrynė įkaitusį veidą mažytėle rezginėlių nosine – žaislu.

– Bene suspėtumėm iki traukiniui užkąsti? Sodan žadėjo atnešti keletą pirkinių.

Smilga, nuo pat ryto nieko nevalgęs, neatsisakė.

Prisižiūrėjęs svetur, kaip reikia valgyti, gerai nuvaldė šaukštą. Žuvies patiekalui prisiartinus, Smilga išsirinko iš visos krūvos šalia jo ant stalo sudėtų instrumentų bukąjį anglų peilį ir pradėjo knaibyti žuvpalaikei šonkaulius.

Dryžiuota, dulkių iškramsiota barzda, įkaitusiomis akimis, savo žaketu-maišu ir getromis buvo daugiau panašus į seną Lietuvos šlėktą neg į dulkių valytoją.

„Įdomus tipas!..“ – linksmai prarijo ponia.

– Į traukinį nebesuspėsim. Visuomet taip čia, miestan, pakliuvus! – sielvartavo ponia su savo bendradarbiu.

– Vienok jei tamsta būtinai privalai... – rimtai, „gaspadarnai“ kalbėjo Smilga, besirengdamas keltis.

– Žinai ką tamsta!.. – Valandžiukę žiūrėjo į jį. Tarytum ponia „razkažninkė“ norėjo atsiprašyti už savo nevykusius norus. – Aš šiandien lieku mieste.

Senas pažįstamas mefistofelis, andai pastojęs jam kelią koridoriuje, diktavo jau visai tvirtai ištisas frazes ir tampė už rankovių, gestai kurių išsiliedavo į tikras manieras, o poniai skiepydavo aukštesnes mintis dėl vyrų kilmės.

Kodėl ne?