Užsimokėjimo už pietus magingai valandai prisiartinus, poniai pamojus tarną, Smilga atsidūrė kaip ir savo gyvenimo kryžkelyje: kur link Smilga? Smilga išsirinko tvirtą kelią: jis bus ponas ir Viešpatis – o ne moterys. Tvirtu gestu paėmė iš tarno sąskaitą, išėmė dar po senovei mašną, užmokėjo tarnui ir liepė eiti.

– Tamsta, aš to visai nenorėjau! – užpyko ponia.

– Kaipgi kitaip! Jei tamstai nepatogu, aš tuoj galiu keliauti. – Taip kalbėjo Smilga, suglausdamas viso amžiaus pragaištų valandų skundą ir užsibrėždamas sau naujus takus. Jis didėjo. Augo.

– Ne, tamsta mane ne taip supratai.

Traukinin „nesuspėjus“, jie žvalgė kūdrą ir gulbes, vaikščiojo takeliais – visa tat, ko jie neprivalėjo daryti. Smilga atgijo. Jis buvo net paklausęs jos vardo: Marcelė.

Sambrėška guodė žmones.

Mėnulis kaip magingas žaislo ir juokų dievaičio gestas, skverbėsi pro miesto bokštus ir šliejosi pro namų plyšius kaitindamas geiduliu miesto porų lūpas ir prikeldamas iš lopšių paliktus vienus namie vaikus.

Mėnulis įkaitindamas geltonus džiovininkų veidus ir keldamas iš karstų numirusių porų skeletus, buvo visiems amžina pastaba: „Nerasi, žmogau, niekuomet išganymo!“

Pantomimos balerinos, iš tolo kaip marionetės, juokingai šokinėjo, darydamos pas: tai nuolat priklaupdamos, tai atsistodamos, mirgančios elektros nušviestos. Muzikos garsai vos dalėkdavo, tik taktas rėkiančios fleitos girdėjos.

Sklypuotu kostiumu arlekinas, bevirpantis, savo nusvirusiu, išblyškusiu, pripudruotu veidu reiškė meilės kankynės didžiausią laipsnį.

Čionai buvo pasakojamos kaitresnės pasakos neg vasaros saulės nušviestos pievos ir vaikų skinamos gėlės.

Atsirėmus poniai kūdros atramų, Smilga „netyčia“ palytėjo ir suspaudė skaisčios ponios ranką baltomis kvepinčiomis pirštinaitėmis.