Už kanalo žybčiojo savo nušviestais langais jo paprastai lankomas restoranas. Jis turėjo savo papročius ir restorane turėjo savo staliuką. Kramtydamas po vakarienės rinktinį sūrį, jis mėgdavo klausytis restorano muzikos ir jautėsi kaip namie.
Gerai nenuvokdamas, ėjo tamsiomis ir jau nebejudriomis gatvėmis. Pasiekė priemiestį.
Buvusio dulkių valytojo metodinga siela klausė: ar ne nuo čia pradėti?
Bet klausė per daug tyliai, kimusiai, veik be vilties. Atsisėdęs sanatorijos restorane ties pajūriu, Smilga paliepė atnešti kavos ir duonos.
Ant jo staliuko atskrido ir atsitūpė du žvirbliai-čirkšliai. Ne tokie kaip paprastai. Tai buvo restorano auklėtiniai nutukusiais pilvukais, nutriušusiomis uodegomis ir sparnais, nuo riebumo pasipūtusiais. Užtinusiomis akimis. Tarytum pralobę karo pirkliai, įlindę į brangius kailinius pasipūtėlius.
Jis pabaidė šiuos sutvėrimus ranka, bet jie, dvejetą kartų kažin kaip kimiai, riebiai čirkštelėję, vėl atsitūpė ant jo staliuko ir be atodairos pradėjo gnaibyti iš jo rankos duoną.
Smilga žiūrėjo į mėlynas jūras, užburtas jachtas ir tarytum be palydovų paleistus į jūras laivus.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip suprasti novelės pabaigą: kodėl Smilga lieka be vietos ir ką reiškia žvirbliai ant jo staliuko?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kai pinigai baigiasi, ponia išvadina Smilgą niekšu, o kai jis bando sukelti jai „sceną“, išvaro iš namų. Žmona, pati sunkiai dirbdama, jo nepriima ir vadina valkata. Smilga klausia „Kur link dabar?“ ir grįžta ten, kur viskas prasidėjo, tik jau be darbo ir namų. Riebūs žvirbliai, panašūs į pralobusius karo pirklius, be atodairos gnaibo duoną iš jo rankos: galima skaityti kaip ženklą, kad juo lengvai naudojasi kiti. Užburtos jachtos lieka tik vaizdu jūroje, į kurį jis gali žiūrėti, bet kuriame jam vietos nėra.
Rašiniui: IronijaŽmogaus vertėKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.