– Na, vėlybi, geradėjau, mišparai... Kaip čia šviesu ir jauku!
Ant stalo degė didelė šviesi lempa.
Ties kunigu ant stalo stovėjo neišgertos arbatos stiklinė, uogų dubenėlis.
Ant sutanotos kunigo krūtinės kybojo laikrodžio retežėlis ir aukso kryželiukas prie jo.
Šilta.
– Žinai, miestas! Tik klausyk naujienų...
Mėgo Dalba pakalbėti apie plačią politiką.
Dalbienė nešė ant aukštai iškeltos lėkštės garuojantį skilandį.
Fleita
Fleitistui Žiogui gydytojai pasakė, jei jis pūs toliau savo fleitą, tai gyventi daugiau negalės.
Žinia atėjo taip staigiai, lyg iš pasalų jį būtų užklupusi. Žiogas visai nebuvo dar manęs apleisti vietą ir, kas blogiausia, nebuvo suspėjęs surinkti pinigų.
Pūsdamas per aštuoniolika metų teatre „Žydrioji tulpė“ savo fleitą, jis kiekvieno mėnesio gale gaudavo tiek pinigų, kad jų užtekdavo, pensionatą užsimokėjus, kelioms apykaklėms išskalbti.
Didelės žinios užklumpa staigiai.
Jis pats jautė, kaip nuo atdūsio svaigsta galva, ypatingai greitai gatve einant ar muzikoj ilgai besilavinant.
Muziko galva žaliavo.
Teatro direktorius atsisveikindamas ir apgailestaudamas įspraudė muziko delnan voką su alga visam mėnesiui priekin.
Tat buvo suteikta jam kaip koks benefisas.
Iš džiaugsmo jis gražbylingai pratartų į direktorių, bet žemai nusilenkė ir nutrynė kumščia kelias ašaras.
Jis atsisveikino su savo draugais teatre – skardos mušėju ir litauristu ir savo medine dėžute po rampa, kurioje ištikimai sėdėjo aštuoniolika metų, šokikių kojų vos neužspardomas. Su savo lazdute fleita, kuria jis tvėrė tiek įstabių garsų, kartais šaukiančių aštrių, kartais raminančių žemų: dul–du–du–duj!
Iš miesto niekuomet neišeidamas ir žmogus nepraktingas, jis nutarė keliauti sodžiun; eiti nutarė pėsčias, kad daugiau pinigų sutaupytų, kurių pirmiausia reikalinga buvo maniškoms skalbti bei smokingui sužiūrėti, be ko inteligentui žmogui apsieiti negalima buvo.
Buvo žiema.
Paėjus geroką varsną keliu už miesto, rogių giliai išgraužtu, ir kojų sau ko neišsisukus, jį pavijo linksmas ūkininkas ir pakvietė sėstis.
Muzikas paklausė, kiek kainuos iki jo keliaujamo sodžiaus.
– Et, – ūkininkas numojo savo vailokuota ranka, kas turėjo reikšti: „susiskaitysime“.
Žiogas gracingai nusilenkė, pasakė savo pavardę ir atsisėdo rogėsna.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas geriausiai apibūdina Žiogo santykį su kaimu kelionės pradžioje?
Rašiniui: Kūrėjas
2. Kodėl Dalba vis dėlto nuskandina šunį, kuris jį išgelbėjo, ir ką tai sako apie jo pažadą pasitaisyti?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Skęsdamas Dalba žadėjo: „nieko negailėčiau tam žmogui“, kuris jį išgelbės, bet gelbėtoju tapo šuo, ir pažadas lieka neištesėtas. Jo atgaila tėra trijų dienų pasninkas, o tai, kad jis taps geresniu žmogumi, jam atrodo taip pat aišku kaip planas atstatyti ūkį ir užtverti kelią. Grįždamas jis jaučia, kad „lyg koks svarbus daiktas neužbaigtas“, ir baigia darbą ramiai, tarsi tvarkytų ūkį. Savickis parodo, kad įprotis ir savimeilė stipresni už dėkingumą, o tikras atsivertimas neįvyksta.
Rašiniui: DoraKaltėIronija
3. Kaip novelėje „Ad astra“ susiję tikėjimas ir poelgiai? Remkis bažnyčios, pamokslo ir kunigo epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Dalba šventadienį eina į bažnyčią ir pakeliui ketina nužudyti šunį, nors žmona perspėja, kad šventą dieną to daryti negalima. Skęsdamas jis išvysta bažnyčią, „šviesių angelų pilną“, bet zakristijonui sumeluoja, o pamokslas jį tik lengvai paliečia, lyg šiltas vėjelis per pokaitį. Vakare jis pasilenkia pabučiuoti kunigui ranką ir kalba apie politiką šviesioje, jaukioje seklyčioje. Tikėjimas čia yra įprotis ir apeiga, nekeičianti sąžinės, todėl lotyniškas pavadinimas „Ad astra“, reiškiantis kelią į žvaigždes, skamba ironiškai.
Rašiniui: TikėjimasIronijaDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.