Tylu. Taip tylu, kad tik baisios mintys lenda galvon.
Žiogas guli ant krosnies. Visi jau miega.
Čirška svirplys, vienintelis jo draugas.
Lange tamsu. Vos matyti tolima pašvaistė.
– Ar ne pavasaris ateina...
Žiogui regis, kad lango tamsumoje šnabždas dvi bobelės.
Mano dėta, jis toliau nebegalės gyventi.
Iki pavasario turės mirti.
Ir iš tikrųjų taip žmonės apie jį atvirai kalba, visai nesivaržydami jo.
Žiogas, braškindamas savo kaulus, keliasi nuo maišų patalo ir, kojas nusvarinęs nuo krosnies, žiūri pro langą, kur matosi pašvaistė ir kur, jam regis, turi ateiti pavasaris.
Kiek to laiko iki pavasario?
Paėmęs savo lazdutę, jis tyliai papučia jojon. Ir kaipo prasikaltėlis pradeda griežti vis balsiau ir atviriau.
Viską, ką jis gražesnio mokėjo ir ką jo siela liepė.
Jam rodosi, kad jis griežia labai originalingai ir kad jam pavyko surasti kelias temas, kurių jis pirma niekuomet nepastebėdavo.
Turbūt Žiogas ilgai griežė, kad šeimininkas tampo jį už rankovės, ir jis girdi tik, kaip šeimininkas šaukia:
– ...ar per dantis pabarškinti!
– Paskutinės išpažinties eitum nekvailiavęs! – pasipiktina šeimininkė.
Visi sugula. Nurimsta ir užmiega.
Žiogas, pasirėmęs savo fleita, žiūri pro langą į šaltą dangų, eglyną ir galvoja apie savo tolimą praeitį.
Išaušus dienai, Žiogas neatsikėlė.
Žiogiška muskulatūra neveikė. Pastiręs žiūrėjo vienan taškan savo didelėmis, ašarų suvilgytomis akimis. Taip jam sunku buvo dūsauti.
Tarytum jo domę kreipė tarakonas, galandąs savo ūsus-kordas ir šaukiąs jį tarakonų kovon. Bet ir su juo jis nepajėgtų kautis.
Tarakonas žiūri savo smalsiomis akutėmis į šį galiūną.
Viksvienė, pravėrusi žaltingą seklyčią, išėmė porcelinį bliūdą. Visi laukė gydytojo.
Bet jo žygiai buvo per vėlūs.
Žiogas nekvėpavo.
Ištįsęs ant krosnies, laikė sustingusiomis rankos savo gyvenimo ginklą – fleitą prie krūtinės.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip keičiasi Viksvų elgesys su Žiogu ir kas lemia šį pokytį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pradžioje Žiogas yra „iš miesto – ponas“: jam kūrenama seklyčia, išimamas bliūdas, kurį paprastai gauna tik kunigas ar gydytojas. Kai jis neištveria kūlimo dulkių, šeimininkas pavadina jį valkata. O kai jis nebegali „paskolinti“ pinigų, Viksvienė pažiūri į jį lyg naujomis akimis, seklyčia užrakinama, bliūdas atimamas, ir jis prausiasi bendrame lovyje. Pagarba čia matuojama pinigais ir fizinio darbo nauda. Ironiška, kad bliūdas vėl išimamas tik tada, kai laukiama gydytojo.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasIronija
2. Kodėl paskutinę naktį Žiogas vėl groja fleita, nors žino, kad ji jam pavojinga?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jis girdi, kaip žmonės atvirai kalba, kad iki pavasario jis mirs, ir žiūri į pašvaistę, iš kur, jam regis, ateis pavasaris. Fleita jam yra vienintelis būdas likti savimi: jis groja tai, „ką jo siela liepė“, ir jam rodosi, kad atrado temų, kurių anksčiau nepastebėdavo. Šeimininkai jį bara ir siunčia išpažinties, bet pabaigoje fleita pavadinama jo gyvenimo ginklu. Galima skaityti, kad Žiogas renkasi mirti menininku, užuot gyvenęs niekam nereikalingas.
Rašiniui: KūrėjasLaisvėŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.