Antrame aukšte, prie sunkių mūrinių sienų, prikabintos baltos užuolaidos, kad jųdviejų vaikams būtų patogiau gyventi. Pastebėtina – „jųdviejų“; Merkelienė niekuomet, gink Dieve, nepasakytų – „jos“. Jųdviejų strazdanų nubertas Samuelis ir Rita, pupa. Dieve, pasiųsk jiems laimingą gyvenimą ir vesk juos tėvų takais!

Petras Eimutis dažnai vaikus kviesdavo į save. Vaikai, pakliuvę į sodžių, kaip į kitą pasaulį patekę, nežinodavo iš to raškažiaus ką ir bedaryti: pradėdavo po šienus vartytis, obuolius raškyti ir aibes kitokių monų susirasdavo.

Šiandien vaikų negalima leisti į sodžių, prieš pat šabą. Be to, vaikai turėjo nejuokais suimti ir išmokti skaitymo meno ir poterių chedere. O žiemą vaikai turėjo eiti jau civilizacijos nustatytą, būtiną valstybės mokyklą. Esamoji tvarka ir papročiai reikią gerbti ir laikyti, žinoma, nenutolstant nuo savo tikybos ir amžių amžiais išsaugotų papročių.

Merkelienė stovėjo parėmusi tarpdurio rentinį, – šiame mieste labiausiai praktikuojama reklama, – ir žiūrėjo į kitas tokio pat reklaminio pobūdžio būtybes.

Senis Eimutis stukseno į miesto akmenis savo lazdute ir sveidelėdavo į dešinę ir kairę: „Morgen, morgen!“ Toksai pat „morgen“ teko ir Merkelienei.

– Kaip sekasi?

Žmona tepatraukė pečiais, iš to galima buvo suprasti viskas.

Eimutis padaro šiandien gražų gestą ir užmoka gyvaisiais už seniau paimtas prekes ir dar visokių niekniekių prisirenka ir liepia, progai atsitikus, įteikti Kazimierui, jo vergui.

Baigta. Jis užmoka ir eina toliau.

Kaip koks šleifas, kaip atsipalaidavę kokie pasamonai, velkasi paskui jį Merkelienės palaiminimas – nemokamas konosamento priedas!

– Kad Dievas jį visuomet laimintų ir kad jam visuomet gerai sektųsi... Tam gerajam žmogui!

Toksai atsilyginimo būdas Merkelienei rodėsi kuo patogiausias, mažiausiai reikalingas išlaidų ir vis dėlto iškilmingas, dėl to jos dažnai ir vartojamas.

Visur Kauno gatvėse stovėjo panašių į Merkelienę žmonių; vienas iš jų sušuko į Eimutį ir pilna gracijos ir impeto ranka timptelėjo jį už skvernų į krautuvę ir pridėjo:

– Pirkit, ponaiti, naują skrybėlę. Puikių turiu, ką tik iš užsienio parvežiau!

Eimutis parodė savo naujintelę skrybėlę ir nusijuokė. Vertelga, pažinęs Eimutį, bet nė kiek nenusiminęs, pasakė jau šaltu pirklio balsu:

– Karšta!

– Karšta... – atsako Eimutis ir dėl visa ko užsideda savo naujintelę skrybėlę, išeidamas iš krautuvės. Visiems tenka uždarbiauti!

Krautuvių durų saugotojai, vaizbininkai, ištroškę laukė Fortūnos, bepravažiuojančios savo sunkia auksine karieta. Bet ji nesiskubino rodytis savo sunkia aukso karieta Kauno gatvėse. Be vieno Merkelio, dardančio savo milžiniška bačka kaip mortyra Kauno gatvių akmenimis, su plūduriuojančia bačkos viršuje lentele, atsargos dėlei padėta, kad įkapitalizuotasai vanduo-prekė nenusiskalanduotų ir prekė nenustotų savo pirmykštės vertės. Merkelienės vyras kaip koks Galijotas tempė savo bačką, parduodamas vandenį Kauno gyventojams, ir, eidamas lenkčių su pačia Fortūna, rinkosi sau skatikus.

Fortūna nevyko dar nei Kauno gatvėmis, nei jos auksinės karietos atošvaistų dar niekur nebuvo matyti.

Kaip oro ištroškusios žuvys tokiu pat oru kvėpavo čia ir žmonės. Juo labiau kad tat buvo visiems dykai. Dar geriau būtų, jei iš dangaus stačiai byrėtų dangaus mana, kaip Biblijoje parašyta, tiesiog į žmonių tam tyčia atkišamus puodukus manai rinkti. Bet ji irgi nebyrėjo.

Reikėjo vis dėlto gyventi ir misti. Dažniausiai verstis skolinamomis, perkamomis ar įgyjamomis mainais bulbėmis, druska, cibuliais, šiuo įstabiu augmeniu, kuris mokslo taip sąmojingai buvo užfiksuotas pastoviu vardu neapsirikti: allum cepa, ir geriausiais, jau šabiniais atvejais – bulbiniu kugeliu ir cimesu.

Balta katedros pamūre žengė du sodžiaus kunigai, vienas – keleivišku baltu kiteliu, kad nesusidulkintų kelionėj, antras – juodos gelumbės sutana.

Vienas turi rąstų parduoti ir už juos savo bažnyčiai nori naują monstranciją pirkti, antrasis kaip tik ieško tų rąstų, reikalingų bažnyčiai taisyti, ir šitais rąstais kaip ir savo vardą amžinam atminimui į bažnyčios sienas įmūryti, ją berestauruodamas.

Bet, atvykę į miestą, jie abudu be galo konfidencialūs. Eimutis, jų užkalbintas, biznieriškai suveda juos abudu į krūvą, ir reikalas baigtas.

Kokia davatkėlė, eidama pro šalį šitų kunigų, kluptelia ties vienu ir dievotai pabučiuoja juodos jo sutanos skverną, sąmoningai parinkdama juodos gelumbės atlapą, o ne baltą namų darbo drobę, kuri atrodo jai mažiau teturinti sakramentalumo galios.

Katedros šventoriuje, prieš atlaidus, tikras folkloriškai tautiškas muziejus. Čia elgetų rajonas.

Vienas vyžotas senelis, apkabinęs kryžiaus papėdę, kalba poterius monotonišku balsu. Jis yra kaip ir atstovas senos, tradicijų persisunkusios, švelnios elgetų kartos.

Antras elgeta, jau stipresnės formacijos, gerai susimetęs į stiprius pečius, bet – aklas, težiūrįs į pasaulį pro mėlynus savo akinių stiklus, pjauna aštriu peiliu išdžiūvusį dešrigalį, religingą vienos dėdienės donaciją.

– Kokios tvirtos žiaunos ir dantys turi būti to aklojo elgetos! – nejuokais stebisi Eimutis.

Šalia jo ant pievos armonika, įstabus jo kūrybos įrankis.