Eimutis piktai subloškė laikraščio puslapius ir atvertė skelbimų lapą, kurį jis mėgdavo paprastai kontroliuoti kaipo biznininkas. Bet ir paskutiniame laikraščio puslapyje stovėjo keistoji sodietė, apsivilkusi paprastomis savo drapanomis. Ji tarytum juokėsi iš jo savo deformuotomis akimis: „Tu nenori duoti – nereikia! Žinai, aš galiu tave prigauti. Aš galiu mirti, tu apie tai sužinosi – tuomet tu pasijuoksi!“

Eimutis sulamdė laikraštį, atsikvėpė ir nuėjo į seklyčią įdomesnės sau knygos pasirinkti. Bet nė viena šiandien jam netiko.

Besirausdamas po stalčius, jis aptiko slepiamą pundelį laiškų ir sudžiūvusią obelies šakutę. Tai visas jo gyvenimo bagažas.

Jis net atsiduso: „Kaip maža žmogui duota – svajoti ir kalėti!“

Jis antrą kartą išsikvotė save, ar nebus ko sunkaus suvalgęs ar cigarų per daug prisirūkęs, kad rodosi toks iškrikęs. Gyvenimas turi eiti nustatytu iš anksto ruožtu.

Eimutis visai ryškiai išgirdo, kaip kažin kokie požeminiai litaurai ėmė dunksnoti. Tarytum vasaros audrai besiartinant ar kokiam neįgudusiam mušeikai piemeniukui talakuojant į jaučio odą – šventoriuje sustatytus paeiliui būgnus dievotiems žmonėms sušaukti į šventą mišparų maldą. Taip atsiliepė maždaug požeminiai balsai. Šitokie prajovai, poetiškoje kūryboje paprastai praktikuojami, jam pradėjo netikti. Jis norėjo ramiai gyventi.

Jo kaitri vasaros diena turėjo baigtis. Jis dar nenorėjo, jis dar turėjo tiek kasdieninio darbo. Kaip kareivis, įstatytas į tvarkingų žmonių tarpą, žengiančių komandos žodžiais: „dešinėn, kairėn“ ir žinančių, kad kažkas kitas, galingesnis už juos, tars komandos žodžius, ir jie eis sulig tais žodžiais, taip ir Eimutis eidavo sulig tais žodžiais savo pakaunės palivarke, bet šiandien jis staiga bus nustojęs girdėti komandos žodžius. Jis rodosi išmestas iš laivo kaip koks jūreivis piratams numalšinti.

Jis net ėmė svajoti. Jam rodėsi, kad jis klajoja vienas karštų tyrlaukių smiltynuose ir, beklajodamas po smiltynus, pamatė toje dykumoje dar vieną žmogų. Tai buvo sodietė. Nudelbtomis žemyn akimis ir giliai užvožtu gobtuvu, ji nepajėgdama ieškojo sau kelio, norėdama išeiti iš tyrlaukių.

Pamačiusi atkeliaujantį smėlio kalnokščiu Eimutį, ji, blokštelėjusis į šalį, norėjo pasislėpti nuo jo. Jis vytis.

Jis atsipeikėjo.

Eimutis nutarė eiti pasivaikščioti.

Jis eina saulėtais pagrioviais.

Žirniai jau garankščiuojas. Apie peliuškas dar sukasi bitės. Linų žiedų lapeliai koketingai svyduliuoja savo mažutėmis melsvomis galvutėmis ir jaukinas tolima perspektyva, kai iš jų geležinių ir neįveikiamų papėdžių bus olandų pagamintos skaisčios drobės nosinaitės, teiktinos nelaimingai štyvoms anglėms, kad jas numestų ant marmurinių holų aslų kavalieriams kelti... Jų karjera kaip ir aptikrinta.

Pavakario vėjas buvo šiltas ir bepūsdamas taip kaitino veidą, kaip plaukų sausintojo elektros srovė, pučiama į plaukus. Šiltasai vėjas žėrė iš visų pusių, sunešdamas į krūvą įvairius kvapus iš visų Dievo tiksliai sukurtų ir susodintų gėlynų, pievų ir girių.

Pieva ir krūmaičiai ties eglynu ir vasaros kaitroje buvo įdrėkę.

Eglyno viršūnės įgudusios rankos buvo stilingai sukarpytos aštriais siluetais, apsibrėžiančiais ant papilkėjusio ir vis šviesiai balzgano vakaro dangaus. Tik kur ne kur dangus buvo pragiežiamas auksinės pudros vakaro nuotaikai pabrėžti.

Diena baigėsi.

Girioje buvo daug pribirusių eglišakių. Tarp medžių kamienų šokinėjo voveraitės. Grybai trupėjo po žmogaus koja.

Girioje – sambrėška.

Raudona vakaro saulė, atkirsdama nuo savęs kelis staigius spindulius, stipriu impetu švystelėdavo juos kaip vilyčias į laibus tamsios girios kamienus, nušviesdama juos auksu ir pamastaguodama staiga sužaliavusiomis, kaip nupraustomis medžių šakutėmis girioje.

Tai buvo sutartiniai signalai vienaragiams arkliams ir plėšriųjų vagių išvogtoms panoms keliui girioje nurodyti.

Saulės aukso strėlės zimbė girios tamsumoje.

Vakaras.

Ties sužėlusiomis draustinėmis ir kriokliu augo jaunų drebulaičių pulkai.

Kai kur pilkšnojo vėjo nušlifuoti kelmai, kuriuos kadaise piemenys buvo bandę svilinti.

Upeliokštis kriokė, vartydamas titnago plozus dugne. Sena palaužta eglė tik nebuvo nugriuvusi į krioklį. Parblokšta eglė laikėsi užsikibusi savo viršugalviu, šiaip jau visa eglė sviro žemyn. Jos nudribusios, sakais nutekėjusios šakos šaukėsi pagalbos. Žemai apačioje buvo dugnas. Vien titnagų asla ir oro atstumas. Nugriūtų eglė žemyn, kamienas tikriausiai įsprogtų perpus, atsitvaksėjęs į akmenis. Taip aukštai buvo.

Anapus krioklio buvo pievaitės ir žalios vejos, efektingai prožektorių nušviečiamos.

Per vejas nubėgo šuva.

Eimutis nebepažino vietos: matyti, jis pirmą kartą bus atsidūręs čia.

Jis pamynė eglės viršūnę.