Eglyno viršūnės įgudusios rankos buvo stilingai sukarpytos aštriais siluetais, apsibrėžiančiais ant papilkėjusio ir vis šviesiai balzgano vakaro dangaus. Tik kur ne kur dangus buvo pragiežiamas auksinės pudros vakaro nuotaikai pabrėžti.

Diena baigėsi.

Girioje buvo daug pribirusių eglišakių. Tarp medžių kamienų šokinėjo voveraitės. Grybai trupėjo po žmogaus koja.

Girioje – sambrėška.

Raudona vakaro saulė, atkirsdama nuo savęs kelis staigius spindulius, stipriu impetu švystelėdavo juos kaip vilyčias į laibus tamsios girios kamienus, nušviesdama juos auksu ir pamastaguodama staiga sužaliavusiomis, kaip nupraustomis medžių šakutėmis girioje.

Tai buvo sutartiniai signalai vienaragiams arkliams ir plėšriųjų vagių išvogtoms panoms keliui girioje nurodyti.

Saulės aukso strėlės zimbė girios tamsumoje.

Vakaras.

Ties sužėlusiomis draustinėmis ir kriokliu augo jaunų drebulaičių pulkai.

Kai kur pilkšnojo vėjo nušlifuoti kelmai, kuriuos kadaise piemenys buvo bandę svilinti.

Upeliokštis kriokė, vartydamas titnago plozus dugne. Sena palaužta eglė tik nebuvo nugriuvusi į krioklį. Parblokšta eglė laikėsi užsikibusi savo viršugalviu, šiaip jau visa eglė sviro žemyn. Jos nudribusios, sakais nutekėjusios šakos šaukėsi pagalbos. Žemai apačioje buvo dugnas. Vien titnagų asla ir oro atstumas. Nugriūtų eglė žemyn, kamienas tikriausiai įsprogtų perpus, atsitvaksėjęs į akmenis. Taip aukštai buvo.

Anapus krioklio buvo pievaitės ir žalios vejos, efektingai prožektorių nušviečiamos.

Per vejas nubėgo šuva.

Eimutis nebepažino vietos: matyti, jis pirmą kartą bus atsidūręs čia.

Jis pamynė eglės viršūnę.