– Petrai Eimuti! Tu galvoji apie tavo rytmečiu matytą merginą Kaune? – Taip! Visa gamta tau atrodo šiandien kitoniškesnė, chaotingesnė, kai tu pamatei tą merginą Kaune... Taip! Tu esi išgyvenęs iki šiol savo rentomis, galėtum ir toliau taip pat gyventi. Jei būtų reikalinga, tu galėtum pasirinkti sau iš kokio dvaro bajoraitę. Jei tat galėtų nors kiek paįvairinti tavo gyvenimą.
– Tu galvoji apie ją visu tokiu vulkaniškumu, aiškiai pradėdamas ją skirti iš kitų tarpo, kodėl? Dėl ypatingos jos būklės! Bet ar maža tu matei dar nelaimingesnių moterų? Ar bėgai kūlvertomis jų ginti? Ar nedarai tik dėl pikantiškumo, suprask: žydros akys, laibas liemuo ir tokia Dievo nelaimė?
– Ne! Jei aš daryčiau tai dėl pikantiškumo, aš būčiau turėjęs progų pirmiau tat padaryti. Ne, mano jausmas gilesnis. – Taip jį tardė kažkoks inkvizitorius girioje.
Susiėmęs rankomis galvą, Eimutis sėdėjo po dideliu medžiu. Jis griežė dantimis. Jis turėjo stiprius, puikiai įstatytus aukso dantis. Padeda Dievas žmonėms vargą vargti!
Kažin koks nakties paukštis garsiai ir įkyriai sukliko:
– Žioply!
– Meilė iš pirmo žvilgsnio...
Tuomet girios valdovas sustabdė paukštį nenuoramą gerai išauklėto klubo šeimininko gestu ir tarė:
– Paikasai paukšti! Ar nematai, kad į mano girią atėjo paikasai žmogus ir, susiėmęs galvą, sprendžia savo problemas?
– Silentium!
Eimutis, gerų cigarų mėgėjas, užsirūkė ir paleido savo gilų atsidūksėjimą kartu su cigarų dūmais.
– Ką tu turi bendra su ta paprasta sodžiaus mergina? Tu nori ją aprengti, išgydyti, suteikti jai saulės, noro kvėpuoti, gyventi, gėrėtis?
– Taip! Aš noriu jai pagelbėti.
– Tu nori suteikti jai samdininkės vietą šalia savo kumečio Kazimiero, kuriam nė tu pats nežinai, kokį darbą priduoti?
Dabar Eimutis jautė daugiau nebeišsisuksiąs nuo inkvizitoriaus replių. Jis tepraburbėjo:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Eimutis nusprendžia vesti elgetaujančią merginą? Kokie motyvai atsiskleidžia jo pokalbyje su savimi?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mergina serga, išmaldos jai niekas neduoda, net pats Eimutis, bet jos vaizdas jo nebepaleidžia ir pasirodo net laikraštyje. Girioje antrasis jo balsas, „inkvizitorius“, klausia, ar tai ne pikantiškumo paieška ir ar jis nenori tiesiog duoti jai samdininkės vietos šalia Kazimiero. Eimutis prisipažįsta, kad „moteris ūkyje pravartu“, ir tik tada pareiškia: „aš vesiu ją!“ Jo gailestis tikras, bet sumišęs su vienatve ir nauda, todėl sprendimą galima skaityti kaip mėginimą išgelbėti ir ją, ir save.
Rašiniui: MeilėŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.