Eglė, pasproginusi savo viršūnės šakas, nuūžė visu savo sunkumu žemyn, kaip kokia ponia ar kariama princesė girioje, ir siūbavos, pakibusi šaknimis, negalėdama prišaukti pagalbos. Liemuo dar laikėsi pakibęs ant vienos padžiūvusios šaknies. Liemuo lingavo ritmingai į dešinę ir į kairę. Eimutis paėmė sunkų, žvarbų akmenį ir trinktelėjo akmeniu į eglišaknį – sąvaržą.

Eglės šaknis sprogo, ir eglė pačiužėjo aukštielninka į prapultį, pasigraibydama ore šakomis, ir stuktelėjo galva į akmenų aslą.

Eglė mirė.

Eimutis įžiūrėjo šitame savo veikale simbolinės reikšmės; jis bus su savo nematomu priešu kovęsis ir jį nuveikęs. Jis nusileido į krioklio apačią ir peršoko per upelį.

Jis skubėjo toliau kaip koks girių vagis ar kaip tas pagedęs šuva, dar kartą pasirodęs tarp drebulaičių, sunkiai alsuodamas savo nudėvėtais šonais. Šiandien jis net palygino save su šunim, ko kitose aplinkybėse nebūtų daręs. Kas kaltas, jei jis šiandien laksto po krioklynus kaip koks vėjavaikis!

Šuva, žvilgterėjęs į jį savo bjauriomis akimis, nubėgo, lėkdamas dūmus iš akių. Tokios pablūdusios, bjaurios, lyg dūmų prileistos buvo šuns akys.

Vakarinės saulės raudonos rankos kibo į medžių čiupras ir purtė jas smarkiai, sužvangindamos raudonais medžių viršūnių varpeliais! Cherubinai papurėliai vartaliojos danguje įvairiomis pozomis ir giedojo nustatytais ritualais vakarines giesmes tinkamai saulei palydėti.

Petras Eimutis atsisėdo patogiau ties medžių papėde ir pradėjo galvoti. Kiek galėdamas logingiau. Jis pats sau kalbėjo šitaip:

– Petrai Eimuti! Tu galvoji apie tavo rytmečiu matytą merginą Kaune? – Taip! Visa gamta tau atrodo šiandien kitoniškesnė, chaotingesnė, kai tu pamatei tą merginą Kaune... Taip! Tu esi išgyvenęs iki šiol savo rentomis, galėtum ir toliau taip pat gyventi. Jei būtų reikalinga, tu galėtum pasirinkti sau iš kokio dvaro bajoraitę. Jei tat galėtų nors kiek paįvairinti tavo gyvenimą.

– Tu galvoji apie ją visu tokiu vulkaniškumu, aiškiai pradėdamas ją skirti iš kitų tarpo, kodėl? Dėl ypatingos jos būklės! Bet ar maža tu matei dar nelaimingesnių moterų? Ar bėgai kūlvertomis jų ginti? Ar nedarai tik dėl pikantiškumo, suprask: žydros akys, laibas liemuo ir tokia Dievo nelaimė?

– Ne! Jei aš daryčiau tai dėl pikantiškumo, aš būčiau turėjęs progų pirmiau tat padaryti. Ne, mano jausmas gilesnis. – Taip jį tardė kažkoks inkvizitorius girioje.

Susiėmęs rankomis galvą, Eimutis sėdėjo po dideliu medžiu. Jis griežė dantimis. Jis turėjo stiprius, puikiai įstatytus aukso dantis. Padeda Dievas žmonėms vargą vargti!

Kažin koks nakties paukštis garsiai ir įkyriai sukliko:

– Žioply!

– Meilė iš pirmo žvilgsnio...

Tuomet girios valdovas sustabdė paukštį nenuoramą gerai išauklėto klubo šeimininko gestu ir tarė:

– Paikasai paukšti! Ar nematai, kad į mano girią atėjo paikasai žmogus ir, susiėmęs galvą, sprendžia savo problemas?

– Silentium!

Eimutis, gerų cigarų mėgėjas, užsirūkė ir paleido savo gilų atsidūksėjimą kartu su cigarų dūmais.

– Ką tu turi bendra su ta paprasta sodžiaus mergina? Tu nori ją aprengti, išgydyti, suteikti jai saulės, noro kvėpuoti, gyventi, gėrėtis?

– Taip! Aš noriu jai pagelbėti.

– Tu nori suteikti jai samdininkės vietą šalia savo kumečio Kazimiero, kuriam nė tu pats nežinai, kokį darbą priduoti?

Dabar Eimutis jautė daugiau nebeišsisuksiąs nuo inkvizitoriaus replių. Jis tepraburbėjo:

– Moteris ūkyje pravartu!

– Tat ir viskas. Ir viskas turės taip staiga pasibaigti. Kurgi čia „tragedija“?

Eimutis nebeišsilaikė:

– Gerai, aš būsiu atviras. Jei nori – aš vesiu ją!

– Tu vesi ją, senas bourgeois, atsisakydamas nuo savo įpročių, pagaliau nežinodamas, ar ji tekės už tavęs...

– Aš surasiu būdą prisiartinti prie jos ir būti jai tikru draugu.

– Nespręsk taip greitai tokios painios problemos! Pagaliau ji niekuomet nepajėgs būti tavo žmona. Tu būsi dar didesnis vienišas negu iki šiol. Tu ir ji!

– Aš galiu tave įtikinti, kad ji bus geriausias mano draugas, stovinti šalia manęs žmona. Man visuomet tokios ir reikėjo.

– Ir tiek?

Paukščiai nurimo. Viskas buvo išspręsta. Sutemo. Vos tik neaiškiais kontūrais buvo įmatomos apylinkės.

Parugiais taratavo ūkininko vežimaitis, palikdamas paskui save dulkių uodegą. Pasivėlavęs ūkininkas keliavo namon, tikriausiai kokiu pusmaišeliu pikliavotų miltų ir bačkele druskos vežinas. Turįs gerą sąžinę ir kiek įkaitusią galvą; tat greičiausiai įvyko, sumokėjus valsčiuje žemės ar kitokius mokesčius – visokio prado pradą.

Ūkininko diena buvo aiški.

Pamiškėje buvo kryžius, dievotų žmonių padabintas ąžuolinių lapų vainiku, iškeltu čionai gegužės mėnesį pamaldoms paminėti, ir papuoštas raudonais kaspinais ir stikliniais karoliais, kaip veidrodėliais, dieną skrendančio paukščio sparnams spalvinti. Tai tokia buvo žmonių sukurta apoteozė Dievui – ir sodžiaus grožei padidinti.

Dar tarp medžių – rugių protarpėlis. Įknaisiotas ir suželdintas kokio nors miško sargo atskalūno.

* * *

Rytas.

Petras Eimutis varosi namon. Jis eina gražiu vieškeliu į miestą drauge su kažin kokia bobute, nešančia pintinėlėje vištą į mugę parduoti, bet kareivių ešelonu, vežančiu javus į savo įgulą. Jų kaustyti vežimai itin garsiai darda ir rėžo vieškelio žvyrus.