– Moteris ūkyje pravartu!

– Tat ir viskas. Ir viskas turės taip staiga pasibaigti. Kurgi čia „tragedija“?

Eimutis nebeišsilaikė:

– Gerai, aš būsiu atviras. Jei nori – aš vesiu ją!

– Tu vesi ją, senas bourgeois, atsisakydamas nuo savo įpročių, pagaliau nežinodamas, ar ji tekės už tavęs...

– Aš surasiu būdą prisiartinti prie jos ir būti jai tikru draugu.

– Nespręsk taip greitai tokios painios problemos! Pagaliau ji niekuomet nepajėgs būti tavo žmona. Tu būsi dar didesnis vienišas negu iki šiol. Tu ir ji!

– Aš galiu tave įtikinti, kad ji bus geriausias mano draugas, stovinti šalia manęs žmona. Man visuomet tokios ir reikėjo.

– Ir tiek?

Paukščiai nurimo. Viskas buvo išspręsta. Sutemo. Vos tik neaiškiais kontūrais buvo įmatomos apylinkės.

Parugiais taratavo ūkininko vežimaitis, palikdamas paskui save dulkių uodegą. Pasivėlavęs ūkininkas keliavo namon, tikriausiai kokiu pusmaišeliu pikliavotų miltų ir bačkele druskos vežinas. Turįs gerą sąžinę ir kiek įkaitusią galvą; tat greičiausiai įvyko, sumokėjus valsčiuje žemės ar kitokius mokesčius – visokio prado pradą.

Ūkininko diena buvo aiški.

Pamiškėje buvo kryžius, dievotų žmonių padabintas ąžuolinių lapų vainiku, iškeltu čionai gegužės mėnesį pamaldoms paminėti, ir papuoštas raudonais kaspinais ir stikliniais karoliais, kaip veidrodėliais, dieną skrendančio paukščio sparnams spalvinti. Tai tokia buvo žmonių sukurta apoteozė Dievui – ir sodžiaus grožei padidinti.

Dar tarp medžių – rugių protarpėlis. Įknaisiotas ir suželdintas kokio nors miško sargo atskalūno.

* * *

Rytas.

Petras Eimutis varosi namon. Jis eina gražiu vieškeliu į miestą drauge su kažin kokia bobute, nešančia pintinėlėje vištą į mugę parduoti, bet kareivių ešelonu, vežančiu javus į savo įgulą. Jų kaustyti vežimai itin garsiai darda ir rėžo vieškelio žvyrus.