Dar šalta, dar rytas. Jis jaučiasi kaip tikras jaunikis, nakties nemigęs ir grįžtąs iš kažin kokio keisto ir romantiško rendez-vous. Bet kas įspės dabar jo sielos impulsus, jo, ramiai keliu beeinančio. Šiaip jis, regis, nėra nei susivėlęs, nei eglių dyglių nusmaigstytas, kaip koks ežys, po girias bebraidąs. Iš tikrųjų įstabiai sukurta žmogaus siela! Jo siela dabar kunkuliuoja, verda, o kas galės įžvelgti į ją? Pažiūrėti – jis ramus.

Dar visur rytmečio rasa. Šiurpu ir šalta.

Jis mato pakelėje rytmečio šalnos apgožtas kamaras, kuriose taip saldu miegoti ir iš kurių taip nenoromis žmonės keliasi, varstydami duris, besiruošdami bristi į šaltas rasas. Ir diedas elgeta, ir bobutė su višta, ir ešelonas kareivių – visi varosi prie savo tikslo arčiau. Kartu su jais ir Petras Eimutis, kuris irgi artinosi prie savo aukuro, kylančios saulės nušviestas, su savo skaidriomis mintimis ir geru cigaru aukso dantyse, rytmetį užtraukiamu.

Bobutė buvo šventa.

Nes ji visa buvo tokia miniatiūrinė, švarutė, su švariomis seno žmogaus mintimis ir gerai išdulkintomis padelkomis. Be to, ji nešėsi dar kapą kiaušinių, kitaip, išvertus eksporto skaitmeniu, „60 štukų“. Skaitmuo 60 senovės Rytuose buvo šventas. Pas mus skaito dešimtimis, tenai pamatan buvo dedamas dieviškas skaitmuo 12. Tuo būdu ir skaitmuo 60 šventas.

Ji, pataikindama atsargiau tarp vieškelio akmeniukų ir retkarčiais pažiūrėdama į Eimutį ir į kitus keleivius, galvojo tačiau ne apie šio pasaulio įvykius. Tolima atšvaista jai atėjo į galvą seno Izraelio įvykiai.

Jokūbas, gana prisialkinęs savo žemėje, surinkęs savo gentis ties Sinajaus kalnu, nutarė paieškoti laimės Egipte (jai rodėsi beveik taip pat, kaip kad jos apylinkės lietuviai veržiasi, it sąmonės nustoję, į Ameriką).

Patiko Jokūbui ir jo išvestoms gentims iš pradžių Egipto žemė, ligi pradėjo engti ir visokeriausiais būdais kankinti faraonas. Tik dideliu vargu, Mozės užtarimo dėka, su Dievo pagalba Abraomas su savo gentimis sugrįžo į palaimintąją žemę, ties Sinajaus kalnu...

Jos ausyse dar tebeskamba kunigo pamokslas. Kelias iki miesto ilgas; šiaip jau apie kiaušinius ji yra gana prisirūpinusi. Ji žino galutinai, už kiek juos galima parduoti ir kiek galima užprašyti. Šia tema ji nebeturi ko begalvoti.

– O Abraomas pašaukė savo tarną ir įsakė jam: „Tarne, eik į platųjį pasaulį ir surask mano brangiajam sūnui Izaokui sužadėtinę!“

– Bet! – pasakė Abraomas, išlydėdamas savo vergą į tolimą kelionę, su kupriais ir visokiomis gėrybėmis, suteiktomis tarnui.

– Bet, – pasakė Abraomas... – senutė žvilgterėjo į jaunas pakelės pušaites, į kelią, bet jokiu būdu negalėjo atsiminti, ką vietos kunigėlio lūpomis Abraomas pasakęs savo tarnui.

Senatvėje ji pasidarė tokia neakyla. Jos mintys blaškės.

Senutės mintys nei iš šio, nei iš to staiga persimetė į Mesopotamijos šalį, kur jau vėliau vyko ir pačios sužadėtinės žvalgybos.

– Ir atvyko Abraomo tarnas į Mesopotamijos šalį, į Nachoro miestą (ji šį miestą daug geriau žinojo negu tą mažą miestelį, kur ji gyveno). Su dideliais turtais, prigriautais antkuprių. Ilgai sielojosi tarnas, kokiu būdu Mesopotamijoje surasti padorią sužadėtinę savo pono sūnui, ir paskum sugalvojo: kai ateis šio miesto dukterys semtis ąsočiais vandens iš šulinio, jis paprašys jų atsigerti. Kuri pagirdys prašoma ne tik jį patį, bet ir ištroškusius jojo kurpius, ta bus „tvarkoje“. Ta bus jau paties Dievo paskirta Izaokui.

Iš miesto išeina skaisčioji Rebeka, Batuelio duktė (kasdien klausydama bažnytėlėje pamaldų, senutė geriau pažino Senojo Įstatymo veikėjus, tėvus su jų dukterimis negu savo bažnytkiemio dailides, kalvį ir krautuvininką, kurie visi tebėr gyvi, bet nė pusės tiek neverti, kiek anie senoviškieji). Skaisčioji Rebeka, Batuelio duktė, ne tik pagirdė keleivį, sakydama: „Gerk, mano Viešpatie!“, bet taip pat pagirdė ir visus kuprius.

Tada vergas padovanojo Rebekai aukso sagtį ir apyrankę (kur netiks!) ir žodis po žodžio išsišneko su ja.

Mergina netvėrė nepasidžiaugusi savo dovana su savo namiškiais ir viską išsipasakojo jiems apie keleivį.

Namiškiams kaip namiškiams, žinoma, patiko, o Rebekos brolis Labanas tuojau šūktelėjo keleivį ir įsileido jį į savo butą, panakvino (drauge su kupriais). Mat taip buvo numatyta, jis buvo atsargus. Šiaip visa istorija būtų nuėjusi niekais.

Nubalnojęs kuprius (senutei šis posmas visuomet dvelkdavo erezija ir disharmonija, vis vien kaip nubalnoti „karvę ar kiaulę“, bet ji, reikalo verčiama, vis dėlto kartodavo), Abraomo tarnas pasisakė, iš kur jis ir kuriuo reikalu, ir paprašė leisti Rebeką už Izaoko ir čia pat sudalino atvežtą sidabrą ir auksą.

Rebekos brolis Labanas palaimino ją:

– Seser mūsų, tegema iš tavęs tūkstančių tūkstančiai ir tepaima tavo gentys į savo valdžią priešo palapines...

„O dabar pas mus, – senutė galvojo apie naujoviškas piršlybas, – „žvalgai“ privaišina merginą ir jos gentį kokioje pakelės „bavarijoje“ sūriu ir vis dar liepia kuo daugiau jį užgerti karčiu alučiu. O patys apie karvutes, – trobų čiukurai ar ne kiauri, kiek penimų ir užlaidų... O ten – „Viešpatie mano, prašau pernakvoti su kupriais ir turtais“.

Senutė meldėsi.