Iš miesto išeina skaisčioji Rebeka, Batuelio duktė (kasdien klausydama bažnytėlėje pamaldų, senutė geriau pažino Senojo Įstatymo veikėjus, tėvus su jų dukterimis negu savo bažnytkiemio dailides, kalvį ir krautuvininką, kurie visi tebėr gyvi, bet nė pusės tiek neverti, kiek anie senoviškieji). Skaisčioji Rebeka, Batuelio duktė, ne tik pagirdė keleivį, sakydama: „Gerk, mano Viešpatie!“, bet taip pat pagirdė ir visus kuprius.

Tada vergas padovanojo Rebekai aukso sagtį ir apyrankę (kur netiks!) ir žodis po žodžio išsišneko su ja.

Mergina netvėrė nepasidžiaugusi savo dovana su savo namiškiais ir viską išsipasakojo jiems apie keleivį.

Namiškiams kaip namiškiams, žinoma, patiko, o Rebekos brolis Labanas tuojau šūktelėjo keleivį ir įsileido jį į savo butą, panakvino (drauge su kupriais). Mat taip buvo numatyta, jis buvo atsargus. Šiaip visa istorija būtų nuėjusi niekais.

Nubalnojęs kuprius (senutei šis posmas visuomet dvelkdavo erezija ir disharmonija, vis vien kaip nubalnoti „karvę ar kiaulę“, bet ji, reikalo verčiama, vis dėlto kartodavo), Abraomo tarnas pasisakė, iš kur jis ir kuriuo reikalu, ir paprašė leisti Rebeką už Izaoko ir čia pat sudalino atvežtą sidabrą ir auksą.

Rebekos brolis Labanas palaimino ją:

– Seser mūsų, tegema iš tavęs tūkstančių tūkstančiai ir tepaima tavo gentys į savo valdžią priešo palapines...

„O dabar pas mus, – senutė galvojo apie naujoviškas piršlybas, – „žvalgai“ privaišina merginą ir jos gentį kokioje pakelės „bavarijoje“ sūriu ir vis dar liepia kuo daugiau jį užgerti karčiu alučiu. O patys apie karvutes, – trobų čiukurai ar ne kiauri, kiek penimų ir užlaidų... O ten – „Viešpatie mano, prašau pernakvoti su kupriais ir turtais“.

Senutė meldėsi.