– Moteris ūkyje pravartu!

– Tat ir viskas. Ir viskas turės taip staiga pasibaigti. Kurgi čia „tragedija“?

Eimutis nebeišsilaikė:

– Gerai, aš būsiu atviras. Jei nori – aš vesiu ją!

– Tu vesi ją, senas bourgeois, atsisakydamas nuo savo įpročių, pagaliau nežinodamas, ar ji tekės už tavęs...

– Aš surasiu būdą prisiartinti prie jos ir būti jai tikru draugu.

– Nespręsk taip greitai tokios painios problemos! Pagaliau ji niekuomet nepajėgs būti tavo žmona. Tu būsi dar didesnis vienišas negu iki šiol. Tu ir ji!

– Aš galiu tave įtikinti, kad ji bus geriausias mano draugas, stovinti šalia manęs žmona. Man visuomet tokios ir reikėjo.

– Ir tiek?

Paukščiai nurimo. Viskas buvo išspręsta. Sutemo. Vos tik neaiškiais kontūrais buvo įmatomos apylinkės.

Parugiais taratavo ūkininko vežimaitis, palikdamas paskui save dulkių uodegą. Pasivėlavęs ūkininkas keliavo namon, tikriausiai kokiu pusmaišeliu pikliavotų miltų ir bačkele druskos vežinas. Turįs gerą sąžinę ir kiek įkaitusią galvą; tat greičiausiai įvyko, sumokėjus valsčiuje žemės ar kitokius mokesčius – visokio prado pradą.

Ūkininko diena buvo aiški.

Pamiškėje buvo kryžius, dievotų žmonių padabintas ąžuolinių lapų vainiku, iškeltu čionai gegužės mėnesį pamaldoms paminėti, ir papuoštas raudonais kaspinais ir stikliniais karoliais, kaip veidrodėliais, dieną skrendančio paukščio sparnams spalvinti. Tai tokia buvo žmonių sukurta apoteozė Dievui – ir sodžiaus grožei padidinti.

Dar tarp medžių – rugių protarpėlis. Įknaisiotas ir suželdintas kokio nors miško sargo atskalūno.

* * *

Rytas.

Petras Eimutis varosi namon. Jis eina gražiu vieškeliu į miestą drauge su kažin kokia bobute, nešančia pintinėlėje vištą į mugę parduoti, bet kareivių ešelonu, vežančiu javus į savo įgulą. Jų kaustyti vežimai itin garsiai darda ir rėžo vieškelio žvyrus.

Dar šalta, dar rytas. Jis jaučiasi kaip tikras jaunikis, nakties nemigęs ir grįžtąs iš kažin kokio keisto ir romantiško rendez-vous. Bet kas įspės dabar jo sielos impulsus, jo, ramiai keliu beeinančio. Šiaip jis, regis, nėra nei susivėlęs, nei eglių dyglių nusmaigstytas, kaip koks ežys, po girias bebraidąs. Iš tikrųjų įstabiai sukurta žmogaus siela! Jo siela dabar kunkuliuoja, verda, o kas galės įžvelgti į ją? Pažiūrėti – jis ramus.

Dar visur rytmečio rasa. Šiurpu ir šalta.

Jis mato pakelėje rytmečio šalnos apgožtas kamaras, kuriose taip saldu miegoti ir iš kurių taip nenoromis žmonės keliasi, varstydami duris, besiruošdami bristi į šaltas rasas. Ir diedas elgeta, ir bobutė su višta, ir ešelonas kareivių – visi varosi prie savo tikslo arčiau. Kartu su jais ir Petras Eimutis, kuris irgi artinosi prie savo aukuro, kylančios saulės nušviestas, su savo skaidriomis mintimis ir geru cigaru aukso dantyse, rytmetį užtraukiamu.

Bobutė buvo šventa.

Nes ji visa buvo tokia miniatiūrinė, švarutė, su švariomis seno žmogaus mintimis ir gerai išdulkintomis padelkomis. Be to, ji nešėsi dar kapą kiaušinių, kitaip, išvertus eksporto skaitmeniu, „60 štukų“. Skaitmuo 60 senovės Rytuose buvo šventas. Pas mus skaito dešimtimis, tenai pamatan buvo dedamas dieviškas skaitmuo 12. Tuo būdu ir skaitmuo 60 šventas.

Ji, pataikindama atsargiau tarp vieškelio akmeniukų ir retkarčiais pažiūrėdama į Eimutį ir į kitus keleivius, galvojo tačiau ne apie šio pasaulio įvykius. Tolima atšvaista jai atėjo į galvą seno Izraelio įvykiai.

Jokūbas, gana prisialkinęs savo žemėje, surinkęs savo gentis ties Sinajaus kalnu, nutarė paieškoti laimės Egipte (jai rodėsi beveik taip pat, kaip kad jos apylinkės lietuviai veržiasi, it sąmonės nustoję, į Ameriką).

Patiko Jokūbui ir jo išvestoms gentims iš pradžių Egipto žemė, ligi pradėjo engti ir visokeriausiais būdais kankinti faraonas. Tik dideliu vargu, Mozės užtarimo dėka, su Dievo pagalba Abraomas su savo gentimis sugrįžo į palaimintąją žemę, ties Sinajaus kalnu...

Jos ausyse dar tebeskamba kunigo pamokslas. Kelias iki miesto ilgas; šiaip jau apie kiaušinius ji yra gana prisirūpinusi. Ji žino galutinai, už kiek juos galima parduoti ir kiek galima užprašyti. Šia tema ji nebeturi ko begalvoti.

– O Abraomas pašaukė savo tarną ir įsakė jam: „Tarne, eik į platųjį pasaulį ir surask mano brangiajam sūnui Izaokui sužadėtinę!“

– Bet! – pasakė Abraomas, išlydėdamas savo vergą į tolimą kelionę, su kupriais ir visokiomis gėrybėmis, suteiktomis tarnui.

– Bet, – pasakė Abraomas... – senutė žvilgterėjo į jaunas pakelės pušaites, į kelią, bet jokiu būdu negalėjo atsiminti, ką vietos kunigėlio lūpomis Abraomas pasakęs savo tarnui.

Senatvėje ji pasidarė tokia neakyla. Jos mintys blaškės.

Senutės mintys nei iš šio, nei iš to staiga persimetė į Mesopotamijos šalį, kur jau vėliau vyko ir pačios sužadėtinės žvalgybos.

– Ir atvyko Abraomo tarnas į Mesopotamijos šalį, į Nachoro miestą (ji šį miestą daug geriau žinojo negu tą mažą miestelį, kur ji gyveno). Su dideliais turtais, prigriautais antkuprių. Ilgai sielojosi tarnas, kokiu būdu Mesopotamijoje surasti padorią sužadėtinę savo pono sūnui, ir paskum sugalvojo: kai ateis šio miesto dukterys semtis ąsočiais vandens iš šulinio, jis paprašys jų atsigerti. Kuri pagirdys prašoma ne tik jį patį, bet ir ištroškusius jojo kurpius, ta bus „tvarkoje“. Ta bus jau paties Dievo paskirta Izaokui.

Iš miesto išeina skaisčioji Rebeka, Batuelio duktė (kasdien klausydama bažnytėlėje pamaldų, senutė geriau pažino Senojo Įstatymo veikėjus, tėvus su jų dukterimis negu savo bažnytkiemio dailides, kalvį ir krautuvininką, kurie visi tebėr gyvi, bet nė pusės tiek neverti, kiek anie senoviškieji). Skaisčioji Rebeka, Batuelio duktė, ne tik pagirdė keleivį, sakydama: „Gerk, mano Viešpatie!“, bet taip pat pagirdė ir visus kuprius.

Tada vergas padovanojo Rebekai aukso sagtį ir apyrankę (kur netiks!) ir žodis po žodžio išsišneko su ja.

Mergina netvėrė nepasidžiaugusi savo dovana su savo namiškiais ir viską išsipasakojo jiems apie keleivį.

Namiškiams kaip namiškiams, žinoma, patiko, o Rebekos brolis Labanas tuojau šūktelėjo keleivį ir įsileido jį į savo butą, panakvino (drauge su kupriais). Mat taip buvo numatyta, jis buvo atsargus. Šiaip visa istorija būtų nuėjusi niekais.

Nubalnojęs kuprius (senutei šis posmas visuomet dvelkdavo erezija ir disharmonija, vis vien kaip nubalnoti „karvę ar kiaulę“, bet ji, reikalo verčiama, vis dėlto kartodavo), Abraomo tarnas pasisakė, iš kur jis ir kuriuo reikalu, ir paprašė leisti Rebeką už Izaoko ir čia pat sudalino atvežtą sidabrą ir auksą.

Rebekos brolis Labanas palaimino ją:

– Seser mūsų, tegema iš tavęs tūkstančių tūkstančiai ir tepaima tavo gentys į savo valdžią priešo palapines...

„O dabar pas mus, – senutė galvojo apie naujoviškas piršlybas, – „žvalgai“ privaišina merginą ir jos gentį kokioje pakelės „bavarijoje“ sūriu ir vis dar liepia kuo daugiau jį užgerti karčiu alučiu. O patys apie karvutes, – trobų čiukurai ar ne kiauri, kiek penimų ir užlaidų... O ten – „Viešpatie mano, prašau pernakvoti su kupriais ir turtais“.

Senutė meldėsi.

Prie Nemuno teko visiems lukterėti ilgėliau, kol pontono tiltą sutaisė. Tat suteikė Eimučiui progos savo keistąją būklę dar kartą pasvarstyti.

Jis ieškojo sau tokios gyvenimo draugės, ir galas!

Jis galėjo, žinoma, dar nuo visko atsisakyti ir toliau bekavalieriauti. Nežinia kam kraudamas turtus ir nuolat vis daugiau šykštėdamas.

Apsivilkęs kokiu mėlynu ševioto švarkeliu, blogai ar visai nesiskutęs laiko stokos dėlei, jis galėtų kur nors rytmečiais atsisėsti vienas kavinėje. Savo kavą atšaldęs ar jos visai negėręs, jis galėtų pasidėti ant kavinio staliuko savo popierius ir sąskaitas ir kalkuliuoti bręstančios dienos uždarbį ir nuostolius.

O ranka imtų vis labiau drebėti, ne tiek iš senatvės, kiek iš to godumo ir džiaugsmo. Ši įgeltusi ranka, užuogaidai užėjus, žinoma galėtų pašiurenti kokios moteries jauną, skaistų kaip paveikslą skruostą. Bet tai būtų – mokama medė. Jis džentelmenas ir, be abejo, galėtų ir pasmaguriauti, atgiežęs tam tikrą dozę savo pinigų ir pasielgdamas su mergina à la džentelmenas. Nors taupyti – visuomet reikalinga! Jo pinigai augtų, jo mėlyno ševioto alkūnės murzintųs ir žibėtų, plaukai ant galvos, trumpiau iš karto kerpami (vis tiek – viena užeiga ilgam laikui) ir neskutama barzda (laikas reikalingas naudingiau leisti) vis labiau žiltų, pasidarytų visai balti, pro jų žilumą užpakalyje švytėtų geltonas kaip marinuotos mumijos pakaušis.

Pontonas užtiestas.

Eimutis apžiūrėjo savo kostiumą, bet jis buvo šviežias, ir niekas iš keleivių į jį nežiūrėjo. Ar maža keliauja iš ryto tiltu įvairios rūšies darbuotojų ir visuomenės gaivintojų! Kiaulių supirkinėtojas, pasivėlinęs iš kokių krikštynų valdininkėlis ar koks vėjų gaudytojas – peizažistas.

3

Mergina mieste stovėjo toje pačioje vietoje, kaip ir vakar.

Sena žydė dėstė, kaip ir vakar, po tuopa savo krautuvėlės lentas ant bačkų. Taip pat – limonadą, saldainius ir savo apipuvusius obuolius pardavinėti, kurių vienas kitas, daugiau pagedęs, tekdavo ir merginai.

Šiandien numatoma kaitri diena, tad ir geras uždarbis.

Miesto tuopa, pasekdama savo sodžiaus kolegų įpročiais, norėjo irgi sušlamėti savo, kaip žinoma – garsiais sidabro lapais rytmečio giesmę ir sudėti skaidriau rytmečio himną saulei, bet, įsprausta tarp bjaurių, susigrūdusių namų, tepajėgė palinguoti tik vieną savo nutriušusią šaką ir tuo parodė miesto nususėlio natūrą.

Priešais medį buvo aiškiai žaliai dažytas, pusiau į žemę sulindęs kepurninko namelis. Rusvai tamsus, it kraujo prisisunkęs, nejaukus žydo pjoviko namas su aukšta juoda tvora, už kurios spardėsi agonijos valandą pusiau įpjautomis gerklėmis avinai ir kiti gyvuliokščiai. Tekintas ašmeninis peilis po kaklu: ein, zwei, drei, trys peilio patraukimai, bet kaulo negriebk, šiaip – tref, ir besispardąs mėsagalys tiktų nebent tiktai gojams išmest. Tad kokie jau čia galėjo būti himnai tekančiai saulei!

Mergina stovėjo siauroje gatvelėje, tarp tų plytinių nejaukių namų ir pajuodijusių senų, nežinia kam pastatytų tvorų. Ji buvo baltai švariai apsitaisiusi, kaip į kokius atlaidus išsirengusi. Ji rengėsi pradėti savo sunkaus amato darbą, prašinėti skatikėlių, šiaip jau niekieno neduodamų.

Du apyseniai stambūs kareiviai, šiurendami savo numintais batais, prisiartino prie merginos ir užkalbino ją. Vienas nutempė jai gobtuvą ant akių drauge su jos kasomis. Toks juokavimas rodėsi jiems visai vietoje ir visai natūralus. Mergina, bedorodama savo kasas, perėjo į antrą gatvelės pusę.

Tada žengė į priekį Eimutis, aukštai iškėlęs savo lazdą jai apginti, ir pasitiko merginą.

Kareiviai, įtardami poną negerais norais, smagiai jį iškoliojo:

– Mat ir ponas žmogienos įsigeidė. Neruš, paspringsi!

Jie sočiai juokėsi, kaip dvi tuščios bačkos, lazda barškinamos. Pasiveržę savo tuščius pilvus stiprėliau diržais, jie apsisuko ant savo šleivų užkulnių ir nukleksėjo atsipalaidavusiomis batų pasagaitėmis stambiu gatvės grindiniu.

Eimutis gerai išauklėto žmogaus manieromis nusiėmė savo šiaudinę anglų skrybėlę ir pasisveikino su mergina.

Mergina nusikvatojo. Ji dabar dar labiau nusigando šito kavalieriaus negu kareivių. Ji, nieko netardama ir vos tesitverdama juokais, žvalgė iš padalbų jo baltą skrybėlę, jo vasarinius rūbus ir, jam bekalbant, jo auksinius dantis.

– Tebesama dar šiame pasaulyje keistų žmonių!

Kadangi Eimučio, šviesaus riterio, palinkimai nebuvo tinkamai įvertinti ir mergina matė, kad ją gatvėje patikęs „užtarėjas“ nesiruošia eiti savo keliais, ten, iš kur atėjo ištrūkęs, o vis lenda prie jos, per daug rodydamas noro „paasistuoti“, ji galainiui supyko ir išplūdo jį. Mergina nubėgo toliau nuo jo.

Žydė žvalgė šitas keistas gainiavas.

Ji buvo papratusi prie visko, bet pati nepasiduodavo jokiai gyvenime apsireiškiančiai užgaidai, be vienos – nuderėti pigiau, perkant obuolius, ir juos brangiau parduoti (ji įmanytų ir pašte pigiau nuderėti markę, esant būtino ir reto reikalo kam nors rašyti laišką), žiūrėjo dabar didelėmis akimis į įvykį, ko neišberdama iš sterblės savo aptriušusių, rudspalvių obuolių, savo vienintelės prekės, ko nors vertos jos gyvenime. Toks didelis buvo jos nustebimas.

Eimutis vis vien ėjo greta, merginai nesiliaujant žiūrėti į jį skersomis. Rodėsi, kad ji nebegalėjo susilaikyti nenusikvatojusi, – tokia juokinga situacija buvo. Bet ji irgi buvo gyvenimo išauklėta. Ji gerai žinojo, kad visokiai bėdai kelias reikia užkirsti pačioje pradžioje; todėl ji tarė:

– Ko tamsta lendi prie manęs? Ar maža vietos Kaune?

Jei kiekvieno darbo pradžia yra sunki, tai juo sunkesnė ji buvo Petrui Eimučiui, norėjusiam prašnekinti panašią merginą. Nei tinkamų žodžių, nei temos. Nei vietos pagaliau kur atsisėsti jis negalėjo rasti. Jis žinojosi, ją prašnekindamas, pradedąs visai ne taip, kaip reikėtų.

– Tamsta manęs nebijok, aš nieko pikta tamstai nenoriu, tik noriu tamstos paklausti...

– Ko reikia?

– Ar tamsta kiekvieną dieną stovi mieste?

– Taip! – ji nustebo, kur ji galėtų stovėti kitur.

– Argi nėra, kas tamstą užtaria?

– Užtaria! – ji pažiūrėjo į jį keistai, taip neloginga tat buvo.

– Argi tamsta neturi giminių, kurie galėtų tamstą priglausti?

– Giminių... Nėra pasaulyje blogesnio daikto per gimines! Tai gerai. Tai – pradžia! Jis dar galėjo klausinėti ją panašiai, bet jautė: tat jos širdies neatvers.

Jai einant toliau nuo jo, jis irgi „nušpacieravo“ drauge su ja į paupį, kur buvo tiek linksmų ir saule besiguodžiančių žmonių, sužiurusių į juodu. Jis pasodino ją ant suolelio.

Tašyti kranto akmens buvo įšildyti. Čia buvo visai ramu. Šaukė į miestą besiartiną garlaiviai. Antrame upės krante pilkšnojo medžiai, įsupti į švelnius vandens garus.

Argi galėjo būti labiau svetimi pasaulyje, jis ir ji? Ji ir jis.

Ji staiga atsikėlė.

– Ko tamsta sekioji paskui mane ir neduodi man praeiti? Aš tamstai ne panieka! – Ji net švystelėjo nepadoriai sijonu. Fiui fiui – miesto užgauta gracija.

Tat skaudžiai įgėlė Eimutį, bet jis spėjo merginą šitaip pasielgus atsitiktinai, ne dėl to, kad ji tokia yra. Jis teisinos visomis galiomis.

– Aš ir nemaniau, kad tamsta būtum panieka, bet aš turiu į tamstą didelį reikalą. – Jis degė šviesiu protu, pasiryžimu.

– Reikalą... – Jai darėsi įdomu. Jis vadino ją „tamsta“. Tat jai nepasitaikydavo pirmiau.

Petras Eimutis pamatė, kad vis vien dabar nieko neišeitų iš karto. Jei jis jai ir pasakytų ką – jai būtų per didelis smūgis. O gal ir visą reikalą per neatsargumą sugadintų. Tad jis, pakalbėjęs dar kiek su ja apie visokius niekniekius, aptikęs gerėlesnį momentą, atsisveikino. Bet atsisveikindamas jis jai pasakė, kad ji rytoj ateitų tą pačią valandą ir į tą pačią vietą.

– Tamsta nepasigailėsi savo žygio! – nusišypsojo jis išblukusiai.

Mergina tikrai, smalsumo ar nuobodžio vedama, atėjo rytojaus dieną. Taip praėjo dvejetas dienų. Gal kiek ji ir buvo prijaukinta. Tasai paprastai visų kankinamas ir spardomas žvėriokšlis. Bet jųdviejų pasikalbėjimas buvo nuolat greičiau panašus į gatvės žargoną.

Kiekvieną kartą scena maždaug atsikartodavo iš naujo.

Kartą, vieną skaistų rytą, Petras Eimutis įžiūrėjo, kad kitokio kelio nebūsią: teksią viską pasakyti jai atvirai. Petras Eimutis atsistojo ir, saulės nušviestas, tarė:

– Aš dar kartą tamstai sakau, kad aš nieko pikta tamstai negeidžiu. Aš norėjau su tamsta susipažinti. Aš svajojau apie tamstą visą pirmąją naktį ir paskiau. Kai aš tamstą pirmą kartą patikau mieste. Aš laukdavau kiekvieną kartą valandos pasimatyti su tamsta. Tat gal labai juokinga, bet tai – tiesa. Aš senas žmogus, bet aš norėčiau tamstos paklausti, ar tamsta sutiktum... ištekėti už manęs! – Jis buvo beprotis.