Tat skaudžiai įgėlė Eimutį, bet jis spėjo merginą šitaip pasielgus atsitiktinai, ne dėl to, kad ji tokia yra. Jis teisinos visomis galiomis.

– Aš ir nemaniau, kad tamsta būtum panieka, bet aš turiu į tamstą didelį reikalą. – Jis degė šviesiu protu, pasiryžimu.

– Reikalą... – Jai darėsi įdomu. Jis vadino ją „tamsta“. Tat jai nepasitaikydavo pirmiau.

Petras Eimutis pamatė, kad vis vien dabar nieko neišeitų iš karto. Jei jis jai ir pasakytų ką – jai būtų per didelis smūgis. O gal ir visą reikalą per neatsargumą sugadintų. Tad jis, pakalbėjęs dar kiek su ja apie visokius niekniekius, aptikęs gerėlesnį momentą, atsisveikino. Bet atsisveikindamas jis jai pasakė, kad ji rytoj ateitų tą pačią valandą ir į tą pačią vietą.

– Tamsta nepasigailėsi savo žygio! – nusišypsojo jis išblukusiai.

Mergina tikrai, smalsumo ar nuobodžio vedama, atėjo rytojaus dieną. Taip praėjo dvejetas dienų. Gal kiek ji ir buvo prijaukinta. Tasai paprastai visų kankinamas ir spardomas žvėriokšlis. Bet jųdviejų pasikalbėjimas buvo nuolat greičiau panašus į gatvės žargoną.

Kiekvieną kartą scena maždaug atsikartodavo iš naujo.

Kartą, vieną skaistų rytą, Petras Eimutis įžiūrėjo, kad kitokio kelio nebūsią: teksią viską pasakyti jai atvirai. Petras Eimutis atsistojo ir, saulės nušviestas, tarė:

– Aš dar kartą tamstai sakau, kad aš nieko pikta tamstai negeidžiu. Aš norėjau su tamsta susipažinti. Aš svajojau apie tamstą visą pirmąją naktį ir paskiau. Kai aš tamstą pirmą kartą patikau mieste. Aš laukdavau kiekvieną kartą valandos pasimatyti su tamsta. Tat gal labai juokinga, bet tai – tiesa. Aš senas žmogus, bet aš norėčiau tamstos paklausti, ar tamsta sutiktum... ištekėti už manęs! – Jis buvo beprotis.

Paupio karštų garų apsupti medžiai, paupys, buriniai laivai, – viskas atsiliepė atgarsiu, merginai nusijuokus. Ji skaniai kvatojo. Bet tai buvo – vargas.

– Aš šauksiuos policijos! Tamsta manai, kad taip gali užgaulioti niekuo nenusikaltusią merginą... – Ji pradėjo iš tiesų per garsiai šaukti. Stačiai plyšti.

Kadangi Eimutis, stiprus savo pasiryžimu, stovėjo toks rimtas ir nusiminęs, ji paklausė jo:

– Kam tie juokai reikalingi?

Eimutis nieko neatsakė. Jis tylėjo. Bet ji pasijuto užgauta ir vėl pradėjo dar smarkiau plūsti. Tai buvo jos amatas.

– Policijos nėra ko šauktis, ji vis vien mums šiuo laiku ne ką tepadės. Matyt, pats gyvenimas stipresnis už mane. Aš niekuomet neketinau vesti, bet atėjo ta keista mintis. Tamstą pamačiau pirmą kartą, ir ji man nedavė ramumo. Man rodos, tamsta galėsi suprasti mane, tuomet viskas geriau bus. Apie viską galima bus pasitarti paskiau. Dabar reikėtų iš čia eiti toliau nuo žmonių! – Žmonės tikrai pradėjo rinktis tokios „šeimyniškos scenos“ dykai pažiūrėti.

Ji net žleptelėjo ant suolo. Taip rimtai viskas atrodė!

– Tai kaipgi tamsta imtum „tokią“?.. – Ji net nusišypsojo visai linksmai. Jai viskas dar rodėsi juokinga.

Petras Eimutis teatsakė jai, kad ji neturinti varžytis, o vien tik pasitikėti juo.

Mergina, kaip ir užhipnotizuota ar savo proto nustojusi, pasekė paskui jį.

Jo vis įkalbinėjama ir įtikinėjama, ji nuėjo su juo pas gydytoją, o paskui, įsidrąsinusi, pas patį jau kunigą. Turi gi žmonės prieš vestuves daug ruošos ir triūso!

Kunigas pažiūrėjo į atėjusius kaip į tikrus bepročius. Didesnė to žvilgsnio dozė, suprantama, teko Eimučiui, nes merginos rimtai traktuoti nebuvo ko. Jis net atsisakė kalbėtis su jais jungtuvių reikalu.

– Pamanyk, ką žmonės pasakys! – Jis iki šiol laikė Eimutį visai nusistovėjusiu ir draugijoje gerai matomu žmogum. – Kokio įspūdžio jie gaus, sužinoję apie tamstos nusprendimą. Pamanyk tamsta apie savo šeiminį gyvenimą! Tikriau apie jo nebuvimą.

Eimutis buvo neįveikiama uola. Tuomet ir kunigėlis pažiūrėjo į jį kitokiomis akimis. Pakraipęs galvą, jis net pasakė:

– Aš suprantu. Gerą žmoną tamsta gausi! – Tikrai nenusivokdamas, ar jis beprotis, ar šventas.

4

Petras Eimutis vedęs.

Petras Eimutis gyvena su savo žmona savo mažame ūkelyje.

Kazimieras aria, Eimutis padeda jam ūkio darbus dirbti.

Jiems visiems trims gera.

Žmonės, it tikrai pasekdami kunigo įspėjimu „ką pasakys žmonės“, iš tikrųjų atsibloškė nuo jų. Net siuvėją sunku buvo rasti žmonai. Einant Eimučiui mieste pro Merkelienę, ji paprastai jam sakydavo:

– Tamsta turtingesnę žmoną galėjai rasti. – Tai buvo tiesa.

Jie gyveno kaip užburtoje pilyje savo ūkyje. Dabar jis įprato visiškai į ūkį. Jie dabar galėjo savarankiškai gyventi; žemė juos maitino. Jis nejuokais ėmėsi taisyti savo Šeimos lizdą, nors tat buvo nelengva. Jis jau labai buvo įpratęs į viengungio savarankiškumą ir egoistiškumą. Tiek pat ir į betiksliškumą. Kur pirma buvo tušti kambariai, dabar ten buvo žmona. Kai anksčiau diena buvo ilga ir klojosi be tam tikros programos, kaip pavyks, dabar diena buvo aiški ir pilna darbų. Šalia savęs jis turėjo dabar žmoną. Lizdą reikėjo praplėsti, įrengti, praturtinti. Ūkis nebepažįstamas. Lyg ne tas.

Eimučiai nejuokais grėbia dobilus. Iš viso trise. Šeimininkas, Kazimieras ir ji.

Karšta, tvanku ir kartu linksma. Eimučio žmona neša didelius plekus. Pamačiusi apyšlubį Kazimierą, velkantį pelės naštos didumo plekelį šieno, ji kumštelia jį į stiprią jo kuprą ir subara: