– Ar tau iš tiesų gera su manim? Kad galėčiau, aš pamesčiau tave. Tau būtų geriau vienam.

Jos posakis atrodo tiek nerimtas, kad jis nieko neturi atsakyti. Bet jis bara ją savo žvilgsniu. Tokių niekų nereikia kalbėti!

Pramogos dėlei jis pradeda pasakoti jai apie savo keliones. Kur buvęs, kurias šalis matęs. Jis bovina ją kaip išmanydamas, kaip vaiką. Tokių valandų nedaug gyvenime.

– Ar tau ne gėda su tokia? Tu viską matei, o aš tokia tamsi!

Jis ilgai stebi ją. Kaip moterys gali greitai pasikeisti! Prieš jį stovi aukšta, laiba, skaisčiais juodais drabužiais apsivilkusi žmona (juodais drabužiais vilkėti ji ypač mėgsta, kaip po kokių pakasynų ar gedulo). Bet kaip jie pritinka prie jos akių!

Jo žmona skaisti.

– Jei vienas būtum, turbūt keliautum. Greit ruduo.

– Ne! Dabar nebekeliaučiau!

– Na, jei aš paprašyčiau... – ji koketuoja.

– Tu paprašytum? – Ta mintis atrodo jam kurioziška. Bet jis nusitveria ją. Tokia ji keista, ta mintis. Neaiškiai jam blykstelia – išvežti žmoną kuriam laikui iš čia ir parodyti jai kitą pasaulį.

– Na, jei keliautum, kur norėtum? – jis tvirtai tikisi išgirsti: „Į Jeruzolimą“.

– Man čia gera...

– Ne! Betgi sakyk man! – Jis, kaip žaisdamas su kokiu mielu vaiku, dovaną laikydamas sugniaužęs saujoje ir nerodydamas, liepia įspėti. Nors ji vis vien teikiama vaikui.

– Na!

– Jei taip nori – į Paryžių!

– Kur?

– Į Paryžių...

Jis pirmą kartą negali suprasti gerai žmonos. Jis tariasi apsirikęs ar ne taip nugirdęs.

– Kodėl taip? Kas tau sakė?

– Ponaitis... dvare! – ji buvo atvira. Ji buvo visuomet su juo atvira, iki koktumo. Nors jis jos niekuomet neklausinėdavo.

Jis galvoja.

– Bet gerai, važiuoti dabar, kai toks darbymetis... – Jis maža tetiki pats savo „darbymečiu“. Jis mąsto apie kitką.

– Juk tu pats taip norėjai...

Žmonos mesta mintis giliai įstringa į Eimučio sielą.

Jis ją realizuoja.

Eimutis čia pat nutaria keliauti su savo žmona į Paryžių.

Netrukus jis susiruošia.

– Kokie mudu darbininkai, kai tu visuomet užstoji per daug mane!

Kazimieras atsisveikina rimtai ir nieko nesako. Nors jam, daugiausia tikro stiliaus dėlei, šeimininkas ir teikia gražią kolekciją įsakymų ir pamokų, kaip „daboti ūkį“. O kipšas turbūt mano: gerai, ateis laikai, kada jūs, bevažinėją po užsienius ponai, sugrįšite ir pradėsite misti iš mano rankų. Jo dirbamos žemės vaisiais. Be ūkio viskas kita niekis!

5

Paryžius.

Kelerius metus nebuvęs Paryžiuje, Eimutis, mažas rentier ir ūkininkas, pats užsidega noru jaunėti, gyventi ir kalnus nuversti. Kaip turbūt ir kiekvienas iš provincijos į Paryžių patekęs žmogus.

Paryžius apytuštis, dar ne sezonas. Bet įspūdis toks galingas. Žmogus nori jį dar ir dar kartą pamatyti, kaip prietelių.

– Kiek čia žmonių! – nustemba žmona.

Trenksmas.

Ūžimas.

Turistų armija.

Kaitru.

Eimutis pasirenka sau mažesnį viešbutį.

Žmona, apsivilkusi juodais drabužiais, su įkaitusiais nuo Paryžiaus saulės ir dar daugiau nuo baimės ir įspūdžių skruostais, glaudžiasi prie savo vyro. Ji tokia mažutė ir bijo dingti parfumuotame vasaros pragare.

Pavakary Eimučiai nuėjo į Champs Elysées.

Lengvai apsivilkusios ponios.

Fiakrai.

Bučkiai gatvėse, fiakruose. Po sunkia medžių ūksme. Ūkininkės siela nieko negalėjo suprasti, kas čia dedas.