Restorano sodely griežia automatiškai įsukami vargonai. Jiems pritaria dzilinguodami ir ūždami skaidrūs skambučiai.

Ties jaunomis drebulėmis sustatyti staliukai. Merginos geria šnapsą, valgo paspirgintas bulbes ir juokauja su vyrais.

Vos neverkdamas vaikas klausia:

– O! Kas ta meilė? Tik aš sužinočiau.

Vaikas nori eiti į draugus, surengus draugiją, laivais irtis.

Tarnai išeina.

Jis lieka vienas bute.

Išima medinę stambiai sukaltą dėžutę ir skaito laišką.

Paprastas atvirukas. Viena bavarietė, vyniojanti siūlus kamuolin, ties ja žaidžia katinėlis. Pro beržų kamienus – pavasario pievos. „Mylimas Mykolai...“

– Aš ne dzert acėjau... jau!

Butan įsiveržia girta kaimynė tarnaitė-tešla. Šoka.

Su ja šoka jo namų tarnaitė.

Kviečia degtinės paragauti.

Jis nenori, bet, vyriškumo verčiamas, – be to, jam pinigų pristigus, jis yra pasiskolinęs iš tarnaitės septyniasdešimt tris kapeikas žvaigždėto dangaus atlasui pirkti, – išgeria.

Beždžionė tampo jį: „Šok, šok!“

– Ula la. Uha!

Bobos sukibusios šoka.

– Savo mielų prilunkic acėjau... jau!

– Česnako, dešros duokit! Raugytų agurkų.

– Ve ve-e! – verkia ragana. Jis išvaro jas.

Jis suglaudžia savo turtą – eglinę dėžutę, talpinančią laiškų pundelį, sudžiūvusią rožę ir dienynį, ir išeina miestan.

Jau vėsu.

Sachara taip arti.

Jis net palmėn susidūrė.

Arabai tokie narsūs, kaip ir jų arkliai.

Jam prisimena Mickevičiaus Jaguarai, Lietuvos pievos ir Lietuvos pievų gražiausioji gėlė, kurią jis neužilgo kaip riteris, iš kovos sugrįžęs, pamatys.

Užburtos jachtos

Vienoje didelėje sanatorijoje, kurios baltuosna rūmuosna atsimušdavo jūrų biriuzinės vilnys, gyveno žmogus, vardu Kajetonas, pavarde Smilga. Kajetono vardas galėjo nurodyti balamūto padermę, o Smilga tuštumo simbolį, nors nei šis, nei kitas šiuo atveju netiko, nes Kajetonas buvo žmogus statkaunas ir turėjo gan jauną ir padorią žmoną, be kitų šeimynos narių.

Šios dienos sunkią duoną Smilga uždirbdavo kaipo divonų dulkintojas sanatorijoje. Jo barzda buvo pašepusi, dryžiuota, baltais sklypeliais išdažyta nuo visa ką ėdančių dulkių. Veidas pailgęs. Pro akinius degė du žiburiu.

Sistemingai gainiodamas dulkelę po dulkelės iš divonų, tapčanų ir kitų padarų, jis, kaipo vienas ilgiausiai sanatorijoje tarnavusių, žinojo ne tik pačios sanatorijos visą sistemą ir smulkmenas, bet lengvai galėjo įspėti naujai atvykstančių svečių elgimąsi ir jų buitį. Lyg didelio mechanizmo daugelis tekinėlių, kuriuos jis prasto žmogaus būdu akylai sekė, dėstė, na, ir pagalios patsai padėdavo sukti.

Neseniai atvykęs belgų pasiuntinys didelio koridoriaus tarpduryje drūčiai bardavo dručkę tarnaitę, net sienos braškėjo. „Tfu! – pasipiktino Smilga. – Iš kur tiek spėkos imasi?“

Eidamas koridorium, ties vienomis durimis pamatė gražiai iššveistus batukus, bronzinės spalvos, su aukštais auliukais. „Artistė“, – pamanė sau Smilga ir pro pravertas duris pamatė ir pačią ponią ryto apsiaustu, su žalia papūga bežaidžiančią. Gražios apvalios rankos nuogos iki pat pečių.

Ponia, pasiklausus Smilgos, kelintą valgoma čia pietus, ar taisomi šokiai, ramiai žaidė su paukščiu, tarytum šiepdama iš jo. „Na ką, ir tas žmogus!“ – galima buvo matyti iš jos akių. Beeinant – ilgu koridoriumi, raudonas mefistofelis šnabždėjo jam į ausį: „Žmogau, ko snaudi? Ar negali ir tu daryti „kuracijos“ kaip tasai belgų pasiuntinys?“