– Jos sakosi parodysiančios, kaip mylėsiančiosios.

– Jos? Dvi moterys? Mylėsiančiosios?

Ji aukotų savo gyvybę, kad tik nematytų šitokio žmogaus kūno paniekinimo. Moters vardo paniekinimo. Gėdos, baimės prieš savo vyrą ir savo likimą. Ji nestaptelėjo nė valandėlės, nusigręžė ir puolė prie durų. Nebuvo lengvesnio dalyko, kaip išeiti. Nuvargusios Veneros rūmų tarnės užsimetė šilkinius apsiaustus, įsispyrė į pantaplius ir, nė nežvilgterėjusios į „turistus“, dingo už grandiozinių šilkinių portjerų, nutarusios užsisakyti sau absento ir skaityti toliau savo suveltas knygas. Kaip cirko artistės po įvykusio seanso.

Išėjusi iš „Palociaus“, žmona drebėjo kaip griaustinio nugąsdintas žvėriokšlis; ji, maldaudama malonės ir pagalbos, žiūrėjo į savo vyrą. Kaip lengva yra teikti pagalbą! Pagaliau jie abudu sulaukė atsakymo į jųdviejų klausimą.

* * *

Versalis.

Skaistus pavakarys.

Apžiūrėję muziejų ir parką, atsišildę skaisčiąja saule ir gražiąja gamta, jie ruošėsi, grįžti namo.

Kaip ir palydėdamas juos, plaukė Poseidonas savo įskendusiame vežime su savo palydovais ir prunkščiančiais arkliais.

Saulė leidos. Skaidrus alėjų oras dar daugiau buvo sušvelninamas.

Senutė pardavinėjo pundelius tamsių žibuoklių.

Vaikas žaidė savo lanku ant akmeniukais ir žvyru nubertos aikštės, priešais Versalio rūmus. Žmonės ėjo į miestą pėsti ir archaiškų vežimų vežami.

Eimutis prisegė žmonai pundelį gėlių ir, pasiėmęs ją po ranka, žengė suvakarėjusio miesto linkui.

* * *

Namie.

Ugniavietė.

Ar iš paprastų akmenų suremta, ar iš tašytų marmurų – ugniavietė sušildo ir suglaudžia dvi gyvenimo įvargintas galvas ir jas atgaivina.

Sugrįžę namo, Eimučiai, šaltam rudeniui atėjus, šildosi ir kiek pasvajoja prie ugnies. Kaip ir tinka paprastai svajos tokiai vietai. Vieną kartą stebuklo ar fatumo pastūmėti, Eimučiai nutaria tvirtai laikytis vienas antro ir rankų neišleisti.

Kaip ir pirmiau, jie nieko nežino apie vienas antrą.

Jau vėlu. Eimutienė, laiba, skaisti ir juodais, kaip paprastai, drabužiais apsivilkusi, atsikelia ir sako:

– Jau vėlu! Aš sužiūrėsiu visas duris, tu eik gulti. Tu daugiausia iš visų dirbi!

Taip sako ji, nes ji jaučiasi esanti šeimininkė ir saugo visus beaugančius ar jau priaugusius ūkio turtus.

6

Ruduo. Kiemas sugruodijęs nuo šalčio. Lapai nukritę.

Kryžius šalia beržo – viskas kaip tvarkingame ūkyje.

Kazimieras nuolat šeimininkauja, nei atsimainęs, nei pasenęs. Jam gaila „niekais švaistomo turto“. Jis turi galvoje šeimininko ūkininkavimo sistemą. Jis vis atrodo toks pat pikčiurna ir senas diedas kerėbla.

Žmona apsuka visą „tereną“.

Viskas tvarkoje.

Tik iš naujos jaujos kamino kūliais virsta dūmai.

– Kas ten dabar galėtų būti? – stebisi žmona ir užeina pažiūrėti jaujos.

Jaujoje ant žemos kėdės, sėdi Kazimieras ir kūrena jaujos krosnį. Krosnis senais papročiais akmeninė. Tarytum koks taikiklis sunkiajai patrankai. Krosnis sunkiai įkūrenama, vežimais suėdanti kelmų, tradicinio jaujos kuro. Kazimieras jau kiek įsenęs, bet dar stiprus. Jis gero žinovo mina mėto kelmus į ugnį, o pats skęsta dūmuose, garuose ir aitrume.

Ardai pristatyti linų.

Kvepia džiūstančios žolės ir svylą linai. Kaip alyva.

Iš tolo krosnis atrodo lyg pragaras su jo patronu Belzebubu.

Kazimieras nė kiek nenustemba vėlybu ponios vizitu. Teišberia kupstą pelenų iš milžiniškos pypkės ir paklausia:

– Ponia atėjot?

– Ak, „ponia“!

Ji paimtų jį savo moteriškomis rankomis ir įstumtų į kaitriąją krosnį. Tegu susviltų su savo kelmais. Toks jis įkyrus visuomet su savo „ponia“. Ji jaučia didelę neapykantą šitam pašaliniam jos ūkyje žmogui.

Kazimieras, lyg pajutęs išskleistas už jo nugaros rankas, ramiai atsisuka ir paklausia:

– Ponia atėjot pasišildyti? Sušalot?

– Kas tau darbo, ko aš atėjau. O tu – laukan! Ponia... Kazimieras nė nesijudina iš vietos; ponia pati suprato padarius kvailybę.

Kazimieras nė nemano keltis. Jis kaip priaugęs prie savo žemos kėdės, atspėjamu žiemos laiku jo paties padirbtos „jaujai kūrenti“, sėdi ir varto kelmokščius.

– Jei sušalot, tai pasišildykite... – kartoja jis savo prašymą.

Tačiau, aišku, jis kalba apie kitokį šaltį negu ledai, patvinkusios upės, pūga. Ji aiškiai supranta jį norint pašiepti ją. Ji nežino, ar jį vėl subarti, ar išbėgti. Ponia sunkiai žleptelia ant akmenų.

Žiūri į Kazimierą.

Tylu. Kelmai šaudo.

– Tai tokia dalia, ponia... – kalba jis nesuprantamai.

– Iš kur tu žinai, kad aš „ponia“? – beveik falcetu sušunka moteris.

– Na, kaipgi, pono žmona, tai ir ponia.

Ji kaip girta. Turbūt sėmenų alyva ją svaigina. Taip bent mano ji pati apie save.

– Ar tu bijotum nuskęsti?

Kazimieras nieko neatsako į tokį nerimtą klausimą.

– Na, nuskęsti, jei taip reikia gyvenime? Ar jei kitas įkristų į upę...

Kazimieras tebesėdi su savo geležine krūtine ir nugara kaip kipšo. Joks veido raumuo nesuvirpa jam.

– Moteris – visuomet moteris. Papūsk – ir linksta.

Savo neryškiai kalbai pailiustruoti jis papasakoja apie visokius nuotykius jaujoje. Pavyzdžiui: