– Ar tau iš tiesų gera su manim? Kad galėčiau, aš pamesčiau tave. Tau būtų geriau vienam.

Jos posakis atrodo tiek nerimtas, kad jis nieko neturi atsakyti. Bet jis bara ją savo žvilgsniu. Tokių niekų nereikia kalbėti!

Pramogos dėlei jis pradeda pasakoti jai apie savo keliones. Kur buvęs, kurias šalis matęs. Jis bovina ją kaip išmanydamas, kaip vaiką. Tokių valandų nedaug gyvenime.

– Ar tau ne gėda su tokia? Tu viską matei, o aš tokia tamsi!

Jis ilgai stebi ją. Kaip moterys gali greitai pasikeisti! Prieš jį stovi aukšta, laiba, skaisčiais juodais drabužiais apsivilkusi žmona (juodais drabužiais vilkėti ji ypač mėgsta, kaip po kokių pakasynų ar gedulo). Bet kaip jie pritinka prie jos akių!

Jo žmona skaisti.

– Jei vienas būtum, turbūt keliautum. Greit ruduo.

– Ne! Dabar nebekeliaučiau!

– Na, jei aš paprašyčiau... – ji koketuoja.

– Tu paprašytum? – Ta mintis atrodo jam kurioziška. Bet jis nusitveria ją. Tokia ji keista, ta mintis. Neaiškiai jam blykstelia – išvežti žmoną kuriam laikui iš čia ir parodyti jai kitą pasaulį.

– Na, jei keliautum, kur norėtum? – jis tvirtai tikisi išgirsti: „Į Jeruzolimą“.

– Man čia gera...

– Ne! Betgi sakyk man! – Jis, kaip žaisdamas su kokiu mielu vaiku, dovaną laikydamas sugniaužęs saujoje ir nerodydamas, liepia įspėti. Nors ji vis vien teikiama vaikui.

– Na!

– Jei taip nori – į Paryžių!

– Kur?

– Į Paryžių...

Jis pirmą kartą negali suprasti gerai žmonos. Jis tariasi apsirikęs ar ne taip nugirdęs.

– Kodėl taip? Kas tau sakė?

– Ponaitis... dvare! – ji buvo atvira. Ji buvo visuomet su juo atvira, iki koktumo. Nors jis jos niekuomet neklausinėdavo.

Jis galvoja.

– Bet gerai, važiuoti dabar, kai toks darbymetis... – Jis maža tetiki pats savo „darbymečiu“. Jis mąsto apie kitką.

– Juk tu pats taip norėjai...

Žmonos mesta mintis giliai įstringa į Eimučio sielą.

Jis ją realizuoja.

Eimutis čia pat nutaria keliauti su savo žmona į Paryžių.

Netrukus jis susiruošia.

– Kokie mudu darbininkai, kai tu visuomet užstoji per daug mane!

Kazimieras atsisveikina rimtai ir nieko nesako. Nors jam, daugiausia tikro stiliaus dėlei, šeimininkas ir teikia gražią kolekciją įsakymų ir pamokų, kaip „daboti ūkį“. O kipšas turbūt mano: gerai, ateis laikai, kada jūs, bevažinėją po užsienius ponai, sugrįšite ir pradėsite misti iš mano rankų. Jo dirbamos žemės vaisiais. Be ūkio viskas kita niekis!

5

Paryžius.

Kelerius metus nebuvęs Paryžiuje, Eimutis, mažas rentier ir ūkininkas, pats užsidega noru jaunėti, gyventi ir kalnus nuversti. Kaip turbūt ir kiekvienas iš provincijos į Paryžių patekęs žmogus.

Paryžius apytuštis, dar ne sezonas. Bet įspūdis toks galingas. Žmogus nori jį dar ir dar kartą pamatyti, kaip prietelių.

– Kiek čia žmonių! – nustemba žmona.

Trenksmas.

Ūžimas.

Turistų armija.

Kaitru.

Eimutis pasirenka sau mažesnį viešbutį.

Žmona, apsivilkusi juodais drabužiais, su įkaitusiais nuo Paryžiaus saulės ir dar daugiau nuo baimės ir įspūdžių skruostais, glaudžiasi prie savo vyro. Ji tokia mažutė ir bijo dingti parfumuotame vasaros pragare.

Pavakary Eimučiai nuėjo į Champs Elysées.

Lengvai apsivilkusios ponios.

Fiakrai.

Bučkiai gatvėse, fiakruose. Po sunkia medžių ūksme. Ūkininkės siela nieko negalėjo suprasti, kas čia dedas.

Tamsi vasaros naktis. Sandoros aikštėje – įstabu. Aikštė nušviesta daugelio stilingų žibintų. Rodos, vieta prirengta vaidybai. Tuoj ims ir užplūs pulkai artisčių ir šokikių baltomis skraistėmis ir suvaidins išalkusiai publikai linksmybių misteriją. Arba išeis rūstūs graikų vaidilos ir savo gestais ir ritmika įkūnys mums amžiną grožį. Tokie gražūs atrodė simetriškai aikštėje sustatyti žibintai, ir tokia jauki ir šviesi buvo pati aikštė.

Žmona žiūri į tuos stebuklus liūdnomis savo akimis ir pagaliau taria:

– Kiek čia daug pasilinksminimų!

– Daugiau negu pas mus...

Ji – dar.

– Nueikime pažiūrėti į Veneros Palocių!

Ji ištaria beveik kaip „nueikime į atlaidus“. Ji nori pasirodyti taip pat nesanti „tamsi“. Ji žiūri bailiai. Kaip kačiukė. Ji pati gerai nenusimano, ką ji taria. Tarytum ją bus kas pamokęs ar užhipnotizavęs.

Eimutis iš pradžių nesupranta. Tarytum jis iš tiesų yra pakviestas nueiti į gretimos parapijos atlaidus.

– Į Veneros Palocių! Palais du Venus... Kas tau sakė?

– Ponaitis dvare... – Ji buvo atvira. Ji būdavo visuomet atvira su juo.

Eimutis vėl nieko neklausia. Jis fatalistas. Jis supranta, kad taip reikia. Palais du Venus! Kaip juokinga! Kaip somnambulė veda jį ši moteris čionai, iki atvedė iki pat kažkokio „palociaus“.

– Ko tu taip nusigandai? Man sakė, kad Paryžiuje tat yra.

– Tylėk! – tarė jis rūsčiai savo žmonai. – Tu nori pamatyti tą Palocių, – tu jį pamatysi.

Nusiminė. Bet nusiminimas buvo daugiau jos vyro neramumo įkvėptas.

Eimutis kreipėsi į savo portier, senyvą, garbingą senuką, kuris tarytum paklausė akimis: „Ar verta?“

Portier viską turi žinoti. Dėl buvimo, toksai palais – yra. Senukas pasakė adresą, įeinamąją vietą ir kokiu būdu patogiausia patekti.

– Tik būt tamsta atsargesnis su tais apašais! – Jis linkėjo geros kloties.

Jie ėjo drauge ir tylėjo.

Ji, nebesutikdama grįžti ir užgauti savo vyro. Jis, galvodamas apie golgotas, į kurias veda savo žmoną. „Grįžk, kol dar ne vėlu!“ Bet nusiminti nėra ko. Pirmiau ar paskiau ji turi ateiti. Ta pavasario drabužiais prisidengusi veidmainingoji deivė.

Stuktelėjus į nešvarių namų vartus, pasirodė fircikas. Jis dar kivirčijos, bet, Eimučiui pabraškinus pirštais popiergalį, jis atsileido. Popiergalis kvepėjo gerai.

Katakombos ar rūsys.

Du sodžiaus žmonės buvo įleisti į kažin kokias katakombas ar rūsį.

Perėję kiemą, karštos vasaros nakties teatrališkai nušviestą, jie atsidūrė mūrų koridoriuje. Palydovas nuolat vedė tolyn. Čia, matyti, buvo įstaigos kitokios sekcijos, negu jie ieškojo. Ženklui sustoti palydovas paėmė Eimučio skrybėlę ir pirštines padėti. Gembinėje kybojo keli šapoklakai ir pigūs šilkiniai apsiaustai, antraeilės operetės artistų paprastai vilkimi.

Tai buvo gašlingų žiogų viešpatija.

Žmona nusigandusi žiūrėjo į palydovus, nuolat kaišiojančius rankas, it išmaldos prašančius. Ji baisėjosi nevykusiu savo sumanymu. Po kelių aperityvų būstuose su šviesomis, kvepalais ir kitokiais niekais buvo parodytas pats Palocius.

Palocius buvo iškilmingas.

Jis turėjo pažymių brangaus salono, viešojo namo ar karaliaus miegamojo kambario. Tai buvo didelė salė su lova aslos viduje, greičiau panašia į aukurą.

Pasirodė tarnai ir šūktelėjo nonšelantiškai vienas kitam:

– Keturi šampanai! – ir atkimšo pirmą.

– Keturi, bet mes dviese?

– Panelėms!

Nesumokėjus tiek, kiek tarnų buvo užprašyta, tarnai baisiai pasipiktino svetimšaliais, išdrįsusiais niekinti šios garbingos įstaigos papročius, bet, pamatę, kad neapsimoka kivirčytis, nes vis vien neduos, išsinešdino su liekamais buteliais į gretimąjį kambarį ir paskambino vaidilas.

O pats tarnas, sudėjęs kojas ant stalo savo kambaraityje, niekieno nepastebimas nei šaukiamas, atsisėdo patogiau ir pradėjo skaityti nebaigtą savo knygą.

Į salę įėjo dvi moterys vaidilos ir tąja proga atkišo savo rankas išmaldos. Jos buvo nepaprastos. Tai galima buvo suprasti iš pagavusios Eimučio žmoną panikos. Net tos moterys atkreipė dėmesį.

Pantapliai, frizūra, kvepalai, matyti, šią gadynę taip brangiai kaštavo, jog jiedvi ilgai laikė atkišusios savo rankas. Jos gavo pinigų.

Kol Eimutis dorojo „sąskaitas“, jo žmona sušuko:

– Jos gi nuogos! – Ji glaudėsi prie savo vyro.

Tiesa, jos abi buvo nuogos. Turkiškais pantapliais apsiavusios. Senos. Dirbtiniu peruku, gražiai sušukuotu. Persisunkusios kažkokiais aitriais, nuodų aitrumo kvepalais. Jei kojos ir rankos, masažo gaivinamos, dar buvo pakenčiamos, tai krūtine, kaklas, veidas – perdėm raukšlėti ir nudėvėti. Įvargusio kūno buvo matyti šonkauliai. Šios scenos moterys buvo liesos. Ant krūtinės tabalavo įgeltusios ir nuvytusios krūtys – moterystės šaltinis.

Kaklas po pasenusia oda tarytum buvo supintas iš gyslų, kokainuotų aortų ir liesų raumenų.

Prasčiausia buvo su veidu, pasenusiu veikiausiai nuo mechaniško dažno gašlavimo. Akys – fosforinės, įstatytos.

Moterys, sunkiai atgaudamos kvapą savo girgždančiais plaučiais, sunkiai atsigėrė tarno atnešto šampano, skonio kaip įrūgusi obuolių gira, ir artinos prie darbo įprastu rimtumu. Jos turėjo įkūnyti Palociaus paslaptį. Tik dar reikėjo primesti magaryčioms už darbą. Dvi atkištos elgetų rankos.

Bet, nebūdamos per šykščios, komercinių sumetimų paskatintos, jos nutaria parodyti dalelę savo kunsto, kaip ir avansu.

Jos apsikabino ir susiglaudė, turėdamos galvoje dar platesnes perspektyvas.

– Ką jos daro?

Sušuko Eimučio žmona. Jos akys buvo pilnos pasibaisėjimo.

– Jos sakosi parodysiančios, kaip mylėsiančiosios.

– Jos? Dvi moterys? Mylėsiančiosios?

Ji aukotų savo gyvybę, kad tik nematytų šitokio žmogaus kūno paniekinimo. Moters vardo paniekinimo. Gėdos, baimės prieš savo vyrą ir savo likimą. Ji nestaptelėjo nė valandėlės, nusigręžė ir puolė prie durų. Nebuvo lengvesnio dalyko, kaip išeiti. Nuvargusios Veneros rūmų tarnės užsimetė šilkinius apsiaustus, įsispyrė į pantaplius ir, nė nežvilgterėjusios į „turistus“, dingo už grandiozinių šilkinių portjerų, nutarusios užsisakyti sau absento ir skaityti toliau savo suveltas knygas. Kaip cirko artistės po įvykusio seanso.

Išėjusi iš „Palociaus“, žmona drebėjo kaip griaustinio nugąsdintas žvėriokšlis; ji, maldaudama malonės ir pagalbos, žiūrėjo į savo vyrą. Kaip lengva yra teikti pagalbą! Pagaliau jie abudu sulaukė atsakymo į jųdviejų klausimą.

* * *

Versalis.

Skaistus pavakarys.

Apžiūrėję muziejų ir parką, atsišildę skaisčiąja saule ir gražiąja gamta, jie ruošėsi, grįžti namo.

Kaip ir palydėdamas juos, plaukė Poseidonas savo įskendusiame vežime su savo palydovais ir prunkščiančiais arkliais.

Saulė leidos. Skaidrus alėjų oras dar daugiau buvo sušvelninamas.

Senutė pardavinėjo pundelius tamsių žibuoklių.

Vaikas žaidė savo lanku ant akmeniukais ir žvyru nubertos aikštės, priešais Versalio rūmus. Žmonės ėjo į miestą pėsti ir archaiškų vežimų vežami.

Eimutis prisegė žmonai pundelį gėlių ir, pasiėmęs ją po ranka, žengė suvakarėjusio miesto linkui.

* * *

Namie.

Ugniavietė.

Ar iš paprastų akmenų suremta, ar iš tašytų marmurų – ugniavietė sušildo ir suglaudžia dvi gyvenimo įvargintas galvas ir jas atgaivina.

Sugrįžę namo, Eimučiai, šaltam rudeniui atėjus, šildosi ir kiek pasvajoja prie ugnies. Kaip ir tinka paprastai svajos tokiai vietai. Vieną kartą stebuklo ar fatumo pastūmėti, Eimučiai nutaria tvirtai laikytis vienas antro ir rankų neišleisti.

Kaip ir pirmiau, jie nieko nežino apie vienas antrą.

Jau vėlu. Eimutienė, laiba, skaisti ir juodais, kaip paprastai, drabužiais apsivilkusi, atsikelia ir sako:

– Jau vėlu! Aš sužiūrėsiu visas duris, tu eik gulti. Tu daugiausia iš visų dirbi!

Taip sako ji, nes ji jaučiasi esanti šeimininkė ir saugo visus beaugančius ar jau priaugusius ūkio turtus.

6

Ruduo. Kiemas sugruodijęs nuo šalčio. Lapai nukritę.

Kryžius šalia beržo – viskas kaip tvarkingame ūkyje.

Kazimieras nuolat šeimininkauja, nei atsimainęs, nei pasenęs. Jam gaila „niekais švaistomo turto“. Jis turi galvoje šeimininko ūkininkavimo sistemą. Jis vis atrodo toks pat pikčiurna ir senas diedas kerėbla.

Žmona apsuka visą „tereną“.

Viskas tvarkoje.

Tik iš naujos jaujos kamino kūliais virsta dūmai.

– Kas ten dabar galėtų būti? – stebisi žmona ir užeina pažiūrėti jaujos.

Jaujoje ant žemos kėdės, sėdi Kazimieras ir kūrena jaujos krosnį. Krosnis senais papročiais akmeninė. Tarytum koks taikiklis sunkiajai patrankai. Krosnis sunkiai įkūrenama, vežimais suėdanti kelmų, tradicinio jaujos kuro. Kazimieras jau kiek įsenęs, bet dar stiprus. Jis gero žinovo mina mėto kelmus į ugnį, o pats skęsta dūmuose, garuose ir aitrume.

Ardai pristatyti linų.

Kvepia džiūstančios žolės ir svylą linai. Kaip alyva.

Iš tolo krosnis atrodo lyg pragaras su jo patronu Belzebubu.

Kazimieras nė kiek nenustemba vėlybu ponios vizitu. Teišberia kupstą pelenų iš milžiniškos pypkės ir paklausia:

– Ponia atėjot?

– Ak, „ponia“!

Ji paimtų jį savo moteriškomis rankomis ir įstumtų į kaitriąją krosnį. Tegu susviltų su savo kelmais. Toks jis įkyrus visuomet su savo „ponia“. Ji jaučia didelę neapykantą šitam pašaliniam jos ūkyje žmogui.

Kazimieras, lyg pajutęs išskleistas už jo nugaros rankas, ramiai atsisuka ir paklausia:

– Ponia atėjot pasišildyti? Sušalot?

– Kas tau darbo, ko aš atėjau. O tu – laukan! Ponia... Kazimieras nė nesijudina iš vietos; ponia pati suprato padarius kvailybę.

Kazimieras nė nemano keltis. Jis kaip priaugęs prie savo žemos kėdės, atspėjamu žiemos laiku jo paties padirbtos „jaujai kūrenti“, sėdi ir varto kelmokščius.

– Jei sušalot, tai pasišildykite... – kartoja jis savo prašymą.

Tačiau, aišku, jis kalba apie kitokį šaltį negu ledai, patvinkusios upės, pūga. Ji aiškiai supranta jį norint pašiepti ją. Ji nežino, ar jį vėl subarti, ar išbėgti. Ponia sunkiai žleptelia ant akmenų.

Žiūri į Kazimierą.

Tylu. Kelmai šaudo.

– Tai tokia dalia, ponia... – kalba jis nesuprantamai.

– Iš kur tu žinai, kad aš „ponia“? – beveik falcetu sušunka moteris.

– Na, kaipgi, pono žmona, tai ir ponia.

Ji kaip girta. Turbūt sėmenų alyva ją svaigina. Taip bent mano ji pati apie save.

– Ar tu bijotum nuskęsti?

Kazimieras nieko neatsako į tokį nerimtą klausimą.

– Na, nuskęsti, jei taip reikia gyvenime? Ar jei kitas įkristų į upę...

Kazimieras tebesėdi su savo geležine krūtine ir nugara kaip kipšo. Joks veido raumuo nesuvirpa jam.

– Moteris – visuomet moteris. Papūsk – ir linksta.

Savo neryškiai kalbai pailiustruoti jis papasakoja apie visokius nuotykius jaujoje. Pavyzdžiui:

– Daug nelaimių moterims atsitinka jaujoje. Na – va! Šeimininkė tik prikepa blynų, lašiniečių. Linaminės darbas sunkus. Žmonės dirba kaip biesai. Paskui vaišinas. Linaminė – nejuokai. Žiūrėk, koks Petras šokinėja aplink mergą, nuvaišinają, nugirdo. „Caca“, ir šiokia tokia – nuglosto, o rytdieną viena merga pakampėje palikta knarkia. Viena knarkia. Sijonas pakeltas ir kėdė į dvišakį įsprausta. Nebūk paika, vadinas. Tai tokių būna bėdų jaujoj! – nemandriai baigia Kazimieras.

Ką jis kalba, tas nevidonas!

Jai atrodo keista, vien tik keista, kad toksai Kazimieras visai naujoje sferoje. Ji ramiai klausia jį, jai net įdomu:

– Na, o ką tu darytum su tokia „caca“?

– Velnias visur to brudo, moterų, prisėjo! Moteris vis dar neina. Nors jau ir vėlu.

– Jei ponia atėjot pasišildyti, tai sėskit. Jei ne – tai seniai reikėjo išeiti... – visai logiškai galvoja Kazimieras.

Ji svaigsta. Garai ją kvaišina.

* * *

Vėlyba naktis. Durys trinksi lauke neįmanomai į sieną. Eimutis eina laukan pažiūrėti, kas ten atsitiko.

Gaivi, graži naktis.

Rūksta jauja savo balsvais karčiais dūmais.

– Be nebus uždusęs tas žmogus tenai! – juokauja Eimutis pats su savim ir eina pažiūrėti jaujos.

Klojimas. Čia vėsu ir kažkodėl iškilminga, kaip ir kiekvienoje tuščioje ir erdvioje troboje. Kaip bažnyčioje ar kaip erdvioje nekūrenamoje seklyčioje rytmetį.

Naujo klojimo galai pilni kvepiančių šiaudų. Klojimas didelis, naujo fasono, su ištekliumi ir švarus.

Asloj – didelė krūva nesusemtų grūdų.

Įėjimas į jaują labai žemas. Įeinant reikia labai žemai pasilenkti, kad nesuduotum galva į rentinį.

Jaujoje tamsu, pilna dūmų. Pro dūmus matyti, kaip krosnyje raitos keli raudonai nudažyti kaspinai ir trata malkos.

– Ar jis iš tiesų nebus uždusęs...

– Kazimieras, ar gyvas? – sušunka šeimininkas.