Ji paimtų jį savo moteriškomis rankomis ir įstumtų į kaitriąją krosnį. Tegu susviltų su savo kelmais. Toks jis įkyrus visuomet su savo „ponia“. Ji jaučia didelę neapykantą šitam pašaliniam jos ūkyje žmogui.

Kazimieras, lyg pajutęs išskleistas už jo nugaros rankas, ramiai atsisuka ir paklausia:

– Ponia atėjot pasišildyti? Sušalot?

– Kas tau darbo, ko aš atėjau. O tu – laukan! Ponia... Kazimieras nė nesijudina iš vietos; ponia pati suprato padarius kvailybę.

Kazimieras nė nemano keltis. Jis kaip priaugęs prie savo žemos kėdės, atspėjamu žiemos laiku jo paties padirbtos „jaujai kūrenti“, sėdi ir varto kelmokščius.

– Jei sušalot, tai pasišildykite... – kartoja jis savo prašymą.

Tačiau, aišku, jis kalba apie kitokį šaltį negu ledai, patvinkusios upės, pūga. Ji aiškiai supranta jį norint pašiepti ją. Ji nežino, ar jį vėl subarti, ar išbėgti. Ponia sunkiai žleptelia ant akmenų.

Žiūri į Kazimierą.

Tylu. Kelmai šaudo.

– Tai tokia dalia, ponia... – kalba jis nesuprantamai.

– Iš kur tu žinai, kad aš „ponia“? – beveik falcetu sušunka moteris.

– Na, kaipgi, pono žmona, tai ir ponia.

Ji kaip girta. Turbūt sėmenų alyva ją svaigina. Taip bent mano ji pati apie save.

– Ar tu bijotum nuskęsti?

Kazimieras nieko neatsako į tokį nerimtą klausimą.

– Na, nuskęsti, jei taip reikia gyvenime? Ar jei kitas įkristų į upę...

Kazimieras tebesėdi su savo geležine krūtine ir nugara kaip kipšo. Joks veido raumuo nesuvirpa jam.

– Moteris – visuomet moteris. Papūsk – ir linksta.

Savo neryškiai kalbai pailiustruoti jis papasakoja apie visokius nuotykius jaujoje. Pavyzdžiui:

– Daug nelaimių moterims atsitinka jaujoje. Na – va! Šeimininkė tik prikepa blynų, lašiniečių. Linaminės darbas sunkus. Žmonės dirba kaip biesai. Paskui vaišinas. Linaminė – nejuokai. Žiūrėk, koks Petras šokinėja aplink mergą, nuvaišinają, nugirdo. „Caca“, ir šiokia tokia – nuglosto, o rytdieną viena merga pakampėje palikta knarkia. Viena knarkia. Sijonas pakeltas ir kėdė į dvišakį įsprausta. Nebūk paika, vadinas. Tai tokių būna bėdų jaujoj! – nemandriai baigia Kazimieras.

Ką jis kalba, tas nevidonas!

Jai atrodo keista, vien tik keista, kad toksai Kazimieras visai naujoje sferoje. Ji ramiai klausia jį, jai net įdomu:

– Na, o ką tu darytum su tokia „caca“?

– Velnias visur to brudo, moterų, prisėjo! Moteris vis dar neina. Nors jau ir vėlu.

– Jei ponia atėjot pasišildyti, tai sėskit. Jei ne – tai seniai reikėjo išeiti... – visai logiškai galvoja Kazimieras.

Ji svaigsta. Garai ją kvaišina.

* * *

Vėlyba naktis. Durys trinksi lauke neįmanomai į sieną. Eimutis eina laukan pažiūrėti, kas ten atsitiko.

Gaivi, graži naktis.

Rūksta jauja savo balsvais karčiais dūmais.

– Be nebus uždusęs tas žmogus tenai! – juokauja Eimutis pats su savim ir eina pažiūrėti jaujos.

Klojimas. Čia vėsu ir kažkodėl iškilminga, kaip ir kiekvienoje tuščioje ir erdvioje troboje. Kaip bažnyčioje ar kaip erdvioje nekūrenamoje seklyčioje rytmetį.

Naujo klojimo galai pilni kvepiančių šiaudų. Klojimas didelis, naujo fasono, su ištekliumi ir švarus.

Asloj – didelė krūva nesusemtų grūdų.

Įėjimas į jaują labai žemas. Įeinant reikia labai žemai pasilenkti, kad nesuduotum galva į rentinį.

Jaujoje tamsu, pilna dūmų. Pro dūmus matyti, kaip krosnyje raitos keli raudonai nudažyti kaspinai ir trata malkos.

– Ar jis iš tiesų nebus uždusęs...

– Kazimieras, ar gyvas? – sušunka šeimininkas.

Girdėti Kazimiero balsas. Jis urksi kaip meška. Tarytum tą mešką būtų prilankęs būrys bajorų vizitatorių ir išgrūdęs ją iš urvo. Jis kažką blevyzgoja apie nebaigtus minti linus.

Šeimininkas, kiek apsipratęs su dūmais ir tamsa jaujoje, įžiūri dabar, kad Kazimieras tyso ant linų pundų prie krosnies.

Jo glėbyje miega jo žmona.

Žmona, staiga pravėrusi akis, kažkaip keistai nusišypso ir ištaria neaiškiai kažin kokį žodį. Tarytum: „Petreli...“.

Šlapi, prakaituoti jos plaukai prilipę prie kaktos ir prie krūtinės. Raudona multaninė jos bliuska atsegta.

Susivokę, kas atsitiko, jie abu iškart kilstelia ir atsisėda asloje. Kaip du labai nuo dūmų ir išgąsčio išvargę žmonės.

Ji ištiesia į jį rankas. Nelygu skęsdama.

Šeimininkas užtrenkia duris ir sunkiai užsklendžia jas mediniu vąšu.

Jis dabar vienas tuščiame šaltame klojime. Pro klojimo stogą žybčioja nakties dangus. Tai jo sunkiausioji gyvenimo valanda. Nors sunkių valandų jis nemaža turėjo. Užsklendęs duris, jis valandėlę stovi visiškai ramiai, nepajudėdamas iš vietos, kaip girtas ar žado nustojęs.

Jis girdi, kaip žmonės už užsklęstų durų tyliai kuždasi.

Staiga atsiliepia Kazimiero balsas:

– Neštukavok, ponai, leisk! – Jis pradeda savo jaučio stiprumo pečiais veržti užsklęstas jaujos duris, net rentinys juda, bet durys neįveikiamos. Jos tik braška.

– Petrai, klausyk, leisk, aš tau viską papasakosiu... – beldžia savo silpnomis rankomis į duris moteris.

– Jis kaltas! Kodėl tu jo neišvarei ir laukei? Aš tau visuomet sakiau. Leisk!

– Kas čia kaltas? – atsiliepia storas Kazimiero balsas. – Ar ne pati žadėjai nunuodyti šeimininką ir ūkį pasisavinti? Dar mane kaltinsi...

– Velnio šeinė katarinka!

– Tu – velnias...