Praėjus sunkiai dienai, Smilga paimdavo šventą knygą ir sėdėdavo ramiai savo namuke sanatorijoj, sužydusių žemčiūgų apkabintame.

Vėsus, dekoratyvus, vakaro melsvumo nutiestas dangus su tyliai liūliuojančiomis ramiomis jūromis ir daugeliu ugnių ugnelių ir japonų lempų – toksai buvo reginys prieš jo trobą.

Pro jį praeidavo iš reto žmona, vilkusi padoriai, namų ruošos reikalais.

Jau nebetoli laikas, kai jis turės savo nuosavą namą ir galės ramiai gyventi.

Gera knyga jį ramino ir nupasakodavo jam visą gyvenimą aplinkui, tarytum viską kitais dažais nuklodama – o jis tų dažų tvarkytojas.

Už krūmų pasirodė rytą matytas belgas ir nauja esybė – teiba baltais rūbais moteriškė. „Našlė“, – nutarė Smilga. Pasiuntinys laikė ją pusiau ir, žiūrėdamas į jūrų tolį, kalbėjo:

– Ar tamsta džiaugies mane pažinusi?

Jo ranka virpėjo prie jos liemens; jis siekė jos veido.

– Ką tamsta darai! Atmink mano vaikus, vyrą... Štai žiūrėk!

Moteriškė atkišė tragingai ranką su šliūbiniu žiedu.

Kajetonas padėjo knygą ant stalo, pasitaisė akinius, piktai pažiūrėjo į nusidėjėlius ir krankštelėjo. Pora pradingo.

– Eik, tėve, bulbienės valgyti... – šaukė iš grytelės žmona.

Jis suglaudė knygą, neskubėdamas atsikėlė. Jam buvo linksma nuo šios žvaigždės, ant juodo nakties dangaus žibančios, Dievo palaimintos. Jam buvo taip ramu nuo šio paprasto žmonos šauksmo, tarytum anais laikais, jam šešiolika metų esant, iš naktigonės sugrįžus.

Gryčioje didelis geltonas elektros abažūras bėrė šviesą. Buvo ramu. Suėjo vakarieniauti žmona ir dvi suaugusios dukterys, ant žalių suolų atsisėdusios.

* * *

Taip jis būtų pragyvenęs ilgus metus, išleidęs dukteris, pats pasenęs, jei ne vienas atsitikimas.