Tuo tarpu lytus liovėsi dulksnojęs, ir žvilgterėjo saulė. Tad pavalgę, prikrautu krepšiuku nešini, visi išėjome pasivaikščioti.
Alėjose margi, lengvi, šnabždūs lapai pavirto šlapia ir sunkia nešvarios spalvos mase; murzinuose laukuose, tarp rugienų ražų, šen ir ten dreba liūdnos violetinės gėlelės - paskutinės rudens gėlės.
Liūdnas pasaulis - bet mums linksma: taip ilgai nevaikščiojome su mamate. Tad visur užeiname: ir pas senelį Lukošių, ir pas Topilę, ir pas bobutę, kol krepšiukas visai ištuštėjo.
Grįždama mamatė sako:
- O aš žinau, ko jūs dar labai trokštumėt, ir noriu jums to džiaugsmo patiekti. Pakelkit balių ir pakvieskit Žvirbliukus.
Ir buvo labai iškilni puota, nes nuo svečių buvo likę visokių skanių daiktų. Pavalgę šokome su Žvirbliukais, mamatei grojant. Sutemus ir mūsų svečiams išėjus, mamatė ėmė dainuoti Rudens dainą, o mes, sutūpę prie jos kojų, klausėmės.
Jau paskutiniai garsai nurimo,
Jau paskutiniai paukščiai išskrido… -
plaukė meilus mamatės balsas. Paskui, skausmingas, ašarotas, skundės:
Vien ilgesys mano lieka per amžius,
Amžiną ilgesį savo sieloj jaučiu…
Ak, kaip greitai jau!
Ak, kaip greitai jau!
Mirė paskutinis žemas tonas, lyg sužeistos širdies mirštamas dejavimas.
- Man labiausiai gaila, że już nas ostatnie ptaszki pożegnaly, - tarė Nika.
- Kai paukštelių nebėra, taip visur dabar tylu ir tuščia, - pasakiau aš.
- Ir visi lizdeliai tokie liūdni ir tušti, - pridūrė Jonelis.
- Viso ko gaila, vaikeliai, viso ko, - tarė mamatė.
- Žinai, mamate, ką aš pamąsčiau, - tarė Nika. - Mes čia sėdime, susitūpę į krūvelę prie tavęs, kaip tik paukšteliai lizdelyje.
- Ir taip pat trys, kaip tame lizdelyje vašoklėse.
- Tiesa, Nika, - tarė mamatė. - Esat mano brangiausieji paukšteliai, ir kaip mums gera drauge! Tai mūsų laimingiausi laikai - ir mano, ir jūsų. Bet ateis laikas - laikas taip greit lekia! - ir išskrisite iš lizdelio... ir tuščias paliks lizdelis...
- Kur mes skrisime, mamate?
- Kiekvienas sau. Mokytis, paskui darbuotis sau ir kitiems.
- O mes ir vėl parlėksime, mamate.
- Taip, bet jau nebegyvensime taip, kaip dabar. Tuščias ir liūdnas liks lizdelis. Ir tik mudu su tėveliu - du senu paukščiu - nuliūdę betupėsime. Ir kuomet nors parlėkę neberasite nė mudviejų... O gal rudens viesulas kurią juodą naktį sugriaus ir patį lizdelį... Norėčiau kartais sustabdyti tą beširdį laiką, vaikeliai, kad ilgiau būtumėt tokiais mažais paukšteliais ir ilgiau galėčiau jus laikyti apgūžusi.
- Ar nenori, mamate, kad mes užaugtume?
- Žinoma, kad noriu! Noriu ir nenoriu. Būsite tie patys, bet ne tokie pat. Ir mylimos jūsų akelės, kurias dabar bučiuoju, bus tos pačios, bet nebe taip žiūrės, ir jūsų šilkiniai plaukeliai nebe taip minkštai raitysis mano pirštuose.
- Mamate, kodėl sakei, kad, sugrįžę į lizdelį, gal nei tavęs, nei tėvelio nerasime? - paklausė Nika.
- Nes seni paukščiai išlekia ten, iš kur niekas nebegrįžta. Į tėvų dausas. Taip yra, vaikeliai. Ak, bet esti ir kitaip...
Ūmai antrame kambario gale kažkas stipriai pabarškino į langą. Mamatė krūptelėjo, visi išsigandę pašokome iš vietos ir nubėgome žiūrėti. Už lango juodavo naktis, ir nieko nebuvo matyti nei girdėti.
- Kas čia buvo? Kas čia buvo? - klausė mamatė neramiai. Jos akyse mačiau sopulingą išgąstį. - Koks tai buvo ženklas? Gal tai barškino likimas, kaip Bethoveno Likimo simfonijoje?
Ir, vėl atsisėdus už pianino, mamatė pradėjo groti tą gražiąją simfoniją. Bet atmintinai temokėjo nedaug, tad, pertraukus ją, ėmė austi kažkokią be galo liūdną melodiją ir dainuoti rečitatyvu:
Ak, kaip bijo širdis! Lyg paukštelis ji dreba, o viešpatie,
ateities juodai uždangai kabant prieš ją, nelaimingąją.
Kas ten slepias už jos? Kokios nuožmios baidyklės sutūpusios
budriai tyko užpulti mane, pro tą uždangą einančią?
Baisios galvos jau kilst, smailianagės jau tiesiasi letenos,
balti dantys jau blizga, jau skamba, jau žvanga jų piktjuokis...
Ak įsmigs tie nagai man į širdį - paukštelį bedrebantį;
ak, suspaus mane letenos kietos šaltam savo glėbyje!
Ir nėra man galios sustoti, ir nėra man galios išvengti.
Kiekviena sekundė arčiau mane neša jų baisiojo glėbio.
Šaltas prakaitas drėkina kaktą, širdis plakus liaujasi...
Geležinį baidyklių tų glėbį suminkštink, o viešpatie!
Taip liūdnai dainavo mamatė, o manyje kilo žinomas jausmas, kad visi mirs, o aš pasiliksiu viena.
Baisu man rados, ir tariau mamatei:
- Mamate, eikim iš čia prie žiburio.
Mamatė uždarė pianiną, ir nuėjome į valgomąjį, kur viršum stalo linksmai degė lempa, ant staliuko maloniai ūžė samovaras, o Nika su Joneliu, užsikvempę ant stalo, žiūrėjo kažkokius paveikslėlius.
* * *
Ir praėjo viskas, ir prabėgo... Praėjai ir tu, o motin mano, į dausas išlėkusi iš lizdo. Bet pirmiau dar išlėkė paukšteliai.
O lizdelį viesulas sudraskė...
* * *
Dabar visi jūs vėl drauge - lizdelį
susukę ten, kame jau nieks neirsta.
Girdi jau, motina, harmoniją stebuklingą,
kurios sugauti čia stengeis iškreiptą toną,
ir grožį jau matai, už viską čia gražesnį,
už Alpių ežerus, už veikalus artistų,
kurių čionai neteko tau regėti.
O aš - lizdelio mūsų paukštis paskutinis,
pats vienas čia palikęs taip ilgai,
skrendu pas jus, mamate, vis artyn, artyn...
Netrukus sunkūs plyš lėlutės-kūno vysčiai,
siela - drugys auksinis - nulėks pas jus į lizdą.
Tikiu: vėl kada nors paglostys mano veidą
rankelės tavo švelnios, kvapios kaip tos rožės,
ir tavo liūdnos akys man šypterės laimingai.
Prie rankų tų brangių pripuolus ilgioms lūpoms,
kaip Tomas viešpaties žaizdas kai palytėjo,
sušuksiu, laimėj skęsdama: Mamate mano!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip apysakos pabaigoje prasmę įgauna lizdelio ir paukščių vaizdas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutinį vakarą mamatė vaikus vadina paukšteliais lizdelyje ir sako, kad jie išskris, o lizdelis liks tuščias, gal net jį sugriaus „rudens viesulas“. Beldimas į langą ją išgąsdina kaip likimo ženklas. Epiloge pasakotoja rašo, kad viskas praėjo: pirmiau išlėkė paukšteliai, paskui motina, o „lizdelį viesulas sudraskė“. Ji pati yra „lizdelio mūsų paukštis paskutinis“. Ji tiki, kad jos siela, kaip drugys iš lėlutės, nulėks pas savuosius, ir sugrįžta rožės bei mamatės rankos iš pradžios. Taip apysaka užsidaro ratu.
Rašiniui: MeilėTikėjimasKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.
Perskaitei. Kitas žingsnis
Ką „Sename dvare“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.