Kalbėjau Sigismundui, mano draugui.
Pažįstat Sigismundą jūs? Karalių?
Penkis šimtus žadėjo jis man triušių.
Labai jie greitai, sako, veisias. Taigi.
Aš duosiu pusę jų Mazovijos
Valdovams. Teaugina. Man negaila.
Laukų gana jie turi. Taigi. Maisto
Po potvynio turės.
ZBIGNIEVAS ironija
Gera širdis
Karaliaus! Paguoda graži bus vargšams...
JOGAILA A?.. Kitą pusę triušių aš manau...
O jūs kaip manot? Man nereikia jų.
Geriausia bus bažnyčiai atiduoti.
Pustrečio šimto. Visa, kas atlieka.
Pas Krokuvos garbingą vyskupą,
Kad jis už mano nuodėmes maldautų.
ZBIGNIEVAS Jogailos ironijos įžeistas
Šviesiausias pone, aš priminti drįsčiau,
Kad reikalui rimtam mes susirinkom.
JOGAILA Taip, reikalas svarbus, sakai teisybę.
Aš ir manau, kol tik žmogus gyvena –
Vis reikalai ir reikalai jį spaudžia...
ZBIGNIEVAS Jei leisi, pasiskubint reikia bylą...
JOGAILA Kokią gi bylą? A, žinau. Teisybė.
Gerai, kad priminei, sūnau. Aš – senas
Esu, ir rodos man, kad jus visus
Užauginau ant savo rankų. Šiandie
Malonu atsimint toli jaunystė
Ir jaustis esant tarp vaikų mieliausių,
Kai rengias jie senelio tėvo teist...
ZBIGNIEVAS vis labiau įsižeisdamas
Norėčiau aš žinot, kas pirmas dėstys?..
MIKALOJUS Čia nėr ko dėstyt daug. Visi mes žinom.
JOGAILA Kas dėstys? Vyskupe, tavęs prašyčiau.
Sakyk teisybę. Kaip danguj yra,
Tegu taip bus ir žemėj. Vyskupas
Geriau išmano dalykus dangaus.
ZBIGNIEVAS visai supykęs
Jei pasakas sakys – mums nėr ko veikti...
Arba pradėt byla svarstyti reikia!
JOGAILA Arba seniai aš jau pradėjau, vaike.
TARNOVSKIS gelbėdamas padėtį
Visi mes esam žmonės... Nieks nežino
Dangaus sprendimo... moteries širdies...
Karalius mano... reikia karalienės...
Kalčiausi riteriai... Kieno vaikai?
MIKALOJUS Šviesiausia karalienė pavadavo
Karūnos reikalais karalių. Kaipgi...
STRAŠAS Ir riteriai karalių pavadavo
Šeimynos reikalais...
ZBIGNIEVAS Nieks neįrodė.
STRAŠAS Tik tiems, kurie įrodymų nenori!
MIKALOJUS Ar tu stovėjai su žvake pašal?..
CIOLEKAS Klausykite, ką kalba vojevoda!
TARNOVSKIS gelbėdamas padėtį
O seserys Ščekockos, kambarinės,
Bučiuoja kryžių... Sako, pas valdovę
Buvoję riteriai net septyni,
Jos miegamajam... Vienas kitą keikę...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ar Horodlės pasitarimui rūpi tiesa apie karalienę?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ponams svarbiausia karūnos garbė: Mikalojus sako, kad karalienę „turime išteisint“, dar neišklausęs įrodymų. Kambarinių parodymai gauti, kaip užsimena Zbignievas, po rykščių, o Ciolekas tai vadina padrąsinimu. Zbignievas bylą aiškina kaip Vytauto planą „Lietuvą nuo Lenkijos atplėšt“, taigi svarsto politiką. Galiausiai jis siūlo priesaiką bažnyčioje, o Strašas paklausia: „Kaip gali jos prisiekti, jei nematė?“ Sruoga ironiškai rodo teismą, kuriame tiesos niekas neieško.
Rašiniui: ValdžiaIronija
2. Koks Jogaila pasirodo Horodlės scenoje: naivus senis ar gudrus žmogus?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Iš pradžių jis atrodo išsiblaškęs: skundžiasi kelione, kalba apie potvynį ir Sigismundo žadėtus triušius. Tačiau pusę triušių jis skiria Krokuvos vyskupui, „Kad jis už mano nuodėmes maldautų“, ir remarka sako, kad Zbignievas „Jogailos ironijos įžeistas“. Karalius primena ponams, kad juos „Užauginau ant savo rankų“, o dabar jie rengiasi „senelio tėvo teist“. Kai Zbignievas skubina pradėti bylą, Jogaila atsako: „Arba seniai aš jau pradėjau, vaike.“ Po naivumo kauke slepiasi pašaipa.
Rašiniui: ValdžiaIronija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.