Ponams svarbiausia karūnos garbė: Mikalojus sako, kad karalienę „turime išteisint“, dar neišklausęs įrodymų. Kambarinių parodymai gauti, kaip užsimena Zbignievas, po rykščių, o Ciolekas tai vadina padrąsinimu. Zbignievas bylą aiškina kaip Vytauto planą „Lietuvą nuo Lenkijos atplėšt“, taigi svarsto politiką. Galiausiai jis siūlo priesaiką bažnyčioje, o Strašas paklausia: „Kaip gali jos prisiekti, jei nematė?“ Sruoga ironiškai rodo teismą, kuriame tiesos niekas neieško.

Iš pradžių jis atrodo išsiblaškęs: skundžiasi kelione, kalba apie potvynį ir Sigismundo žadėtus triušius. Tačiau pusę triušių jis skiria Krokuvos vyskupui, „Kad jis už mano nuodėmes maldautų“, ir remarka sako, kad Zbignievas „Jogailos ironijos įžeistas“. Karalius primena ponams, kad juos „Užauginau ant savo rankų“, o dabar jie rengiasi „senelio tėvo teist“. Kai Zbignievas skubina pradėti bylą, Jogaila atsako: „Arba seniai aš jau pradėjau, vaike.“ Po naivumo kauke slepiasi pašaipa.