Ką Sigismundas girdamasis skelbia?..
ZBIGNIEVAS Deja, žinau! Aš pats skubėjau eiti
Patikrint pas karalių. Negirdėta!
Įeina TARNOVSKIS
TARNOVSKIS Matau, ir jūs jau žinote naujieną?
Gerai, šviesiausias pone, išmiegojai?
Aš jau seniai jutau, kad tai įvyks...
MIKALOJUS Žinojai tu? Ir nieko nesakei?
Įeina CIOLEKAS, jo pasirodymas nutraukia beprasidedantį dialogą
CIOLEKAS Na, žinoma, visi čionai subėgo.
Kaip jaučiasi karalius? Labas rytas!
Įeina RUMBAUDAS. Pasitenkinimo ir ironijos šypsena. Jaučia savo teisę ir galią, jaučia būsimą kovą ir ją ironiškai provokuoja
RUMBAUDAS Garbė karaliui ir karūnos ponams.
Nuo ryto jau visi krūvoj? Vienybė –
Pagirtinas dalykas... Pas karalių...
Nors sėsk ir naują uniją rašyk.
Įeina SIEŠČENCAS, drastiškai nusiteikęs
SIEŠČENCAS Matau, tiktai manęs betrūksta vieno...
Zbignievas, visą laiką rodęs didelio susirūpinimo, Rumbaudo ironijos įgeltas, atėjus Sieščencui, pašoksta, norėdamas reaguoti dėl atėjimo. Matyt, jis buvo pasiruošęs didelei kalbai, bet vyraujanti nekantrumo nuotaika jam baisiai trukdo. Jo kalbą pertraukiančios replikos jį erzina. Vykstant įkaitintoms replikoms, renkas vis daugiau žmonių, LIETUVOS IR LENKIJOS BAJORŲ, kol prisirenka pilnas ruimas. Zbignievo susierzinimas didėja, nes replikos trukdo imponuoti iškalbingumu susirinkusiai miniai
V
TIE PATYS; vėliau – MINIA
ZBIGNIEVAS Karaliau! Vytautą tu karūnuoti
Rengies?! Bet aš priminti tau turiu,
Už ką ir kaip tu pats gavai karūną!
SIEŠČENCAS Pamokslą sako vyskupas, – klausykit...
ZBIGNIEVAS Karaliau, užmiršai, kad Jadvyga,
Europoje gražiausia karalaitė,
Kuriai lygios pasaulyje nebuvo
Dorybėm, turtais ir pamaldumu, –
Atstūmė daugelio piršlių rankas,
Valdovų, kunigaikščių ir karalių,
Kurių galia pasaulio kraštą siekia, –
Ji tau atidavė, karaliau, ranką,
Kad Lietuva, priėmus mūsų krikštą,
Prie Lenkijos karūnos prisijungtų
Drauge su Rusija, gudais, totoriais...
MIKALOJUS Karalius – užkurys! Ir jo pasogas
Priklauso Lenkijai užu pastogę!
CIOLEKAS Ar tai karalius pirko mūsų sostą?
SIEŠČENCAS Kiti prekiauja šunimis, o mes –
Parduot mokėjom savo karalaitę...
ZBIGNIEVAS Prijungę Lietuvą prie savo kūno,
Išgelbėjom mes ją iš pagonystės,
Išgelbėjom nuo bado ir kaimynų, –
Ir štai dabar kokia mums padėka!
CIOLEKAS Aukščiausias teatlygina kantrybę...
SIEŠČENCAS Ne kiekviena prekyba pelno duoda...
ZBIGNIEVAS Nebus dviejų valstybėje karalių!
Suplyš vieningas kūnas į dalis!
Sugrius vienybė mūsų! Kelsis karas!
Paplūs kraujuos tėvynė ir bažnyčia,
Ir priešai nuterios kapus senelių, –
Tai tau, karaliau, atsakyti teks!
MIKALOJUS Visi kaimynai juoksis tavimi!
SIEŠČENCAS Kai teis tave krikščioniškasai teismas...
ZBIGNIEVAS Ir širdį skauda man, šviesus valdove,
Kad nuosava ranka vienybę laužai, –
Kad, teisę skriausdamas karūnos Lenkų,
Užtrauki palikuonių prakeikimą!
SIEŠČENCAS Še tau ir prakeikimas... kaip bažnyčioj!
CIOLEKAS Pats priveisė bedievių, ir dar plūsta!
ZBIGNIEVAS Žinai gerai tu Sigismundo būdą, –
To sukčiaus! To šunies! Gyvatės to! –
Ir vėl daveis pagauti jo žabangoms, –
Ir sunaikinti visa tai, ką pats
Per šitiek metų savo išmintim
Didžia sukūrei ir išauginai!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Sruoga nuvainikuoja Zbignievo iškalbą Lucke?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Remarka iš anksto sako, kad vyskupas pasiruošęs didelei kalbai, bet replikos jam „baisiai trukdo“. Kai jis iškilmingai primena Jadvygos auką ir uniją, Mikalojus sušunka „Karalius – užkurys!“, o Sieščencas šaiposi: „Kiti prekiauja šunimis, o mes – / Parduot mokėjom savo karalaitę...“ Vyskupo grasinimus Sieščencas palydi žodžiais „Še tau ir prakeikimas... kaip bažnyčioj!“ ir „Šeškų litanija!“ Aukštas stilius ir šiurkščios replikos skamba pakaitomis, todėl kalba virsta parodija.
Rašiniui: IronijaValdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.