Nuo pat gimimo mano... Nuo pat lopšio...
Kalėjimas... Kalėjimas. Teisybė.
Kas yr kalėjimas? Nežino niekas.
Gyvenimas – kalėjimas. Teisybė.
Ar parašei? Rašyk, tegu neliūdi,
Atsisakydamas pasaulio šio
Džiaugsmų. Dienos šviesos. Nakties tamsybės...
Kas yr gyvenimas? Trumpa viešnagė.
Visi mes esame svečiai pasauly.
Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš.
Rašyk, aš ąžuolą pasirinkau.
Lentom išpjauti liepsiu. Taigi. Rąstais.
Tegu, kol gyvas aš, padirbs man grabą.
Kaip lopšį. Storą. Sunkų. Kaip vežimą.
Namo turiu keliaut. Pas mano Tėvą
Aukščiausiąjį. Namo. Namo. Aš – svečias...
ANDRIUS, monologo pradžioj besivaipęs, ilgainiui rimtėja, nesmagiai jaučiasi; lyg sąžinės graužiamas, nebeištveria ir išeina
III
TIE PATYS, be ANDRIAUS
JOGAILA Aha. Išėjo jis. Aš jo nemėgstu.
Negeros akys jo. Kaip pelenai.
Rašyk, aš laiminu. Aš laiminu...
Ir aš drauge su juo verkiu. Gailiuosi.
Gal susitiksime kada... danguj...
ZBIGNIEVAS Aš jau baigiau.
Duoda Jogailai raštą
JOGAILA Pasirašyti reikia?
ZBIGNIEVAS Ganės ir antspaudo... štai šitoj vietoj...
Jogaila vargsta prie antspaudo, – lyg norėdamas suvokti, kas jame parašyta, lyg norėdamas pasirašyti ar antspaudą pridėti
Tai džiaugsis Vytautas, kai sužinos,
Kokį rašai tu laišką Švitrigailai...
JOGAILA supratęs ironiją
Taip greitai rašalas išdžiūvo?
ZBIGNIEVAS aiškiau perregima ironija
Naujas...
Iš Pešto išrašiau... Iš Sigismundo.
Dabar sunku geresnė gauti rūšis, –
Gal net sunkiau kaip dvarui šeimininkė...
JOGAILA Pala. Pala. Sakyk, juk Švitrigaila –
Ir vedęs. Ir šeimyną turi. Taigi.
Tai koks dabar vienuolis bus jisai?
ZBIGNIEVAS patenkinta ironija
Atgailestaus, apleis pasaulį... melsis...
Klykdama įsiveržia LIUCIJA
IV
LIUCIJA baisiai suvargus, pamišėlės išvaizda
Šviesiausias pone! Viešpatie! Karaliau!
Užtark tu už mane! Išgirsk! Priglausk!
Te šermenims paskambina varpai!
JOGAILA Nusiramink, vaikel! Kas tu esi?
LIUCIJA Našlaitė, taip... Našlaitė... Ne! Blogiau!
Buvau mergaitė, neseniai... Kaip vakar...
Juk tu žinai: mergaitė... Man baisu!
Karaliau, aš prašau, pasigailėk!..
JOGAILA Vaikel...
LIUCIJA Jis buvo toks raganius... Piktas!
Žiaurus! Aš nežinau, kaip atsitiko...
JOGAILA Kas jis, žiaurus?
LIUCIJA Tu dar nežinai?!.
Turėjau aš tėvus, dabar jau ne...
Nebėr, nebėr... Jie dar gyvi, bet jų
Nebėr... Toli, toli... Nebėr man nieko...
Kaip laukas... Kūdikis! Ach, Viešpatie!
ZBIGNIEVAS atėjus Liucijai, rodęs didelio susirūpinimo; susijaudinęs energiškai kreipiasi į Jogailą
Matai, pamišėlė. Varyk ją lauk!
LIUCIJA tik dabar Zbignievą pastebėjusi
Jis! Juodas jis! Karaliau, kryžiaus ženklą!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Zbignievas apgaudinėja Jogailą ir ar karalius tai supranta?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Zbignievas su legatu parengė skundą Europai prieš Vytautą, o Andriui paaiškina: „Lotyniškai jis nesupranta...“ Jogailai vyskupas pristato Švitrigailos laišką apie norą tapti vienuoliu ir atsakymą, kurį pats rašo, o karalius lakštą varto „nemokėdamas skaityti“. Ką Zbignievas iš tikrųjų parašė rašte, kurį paduoda antspauduoti, tekstas tiesiai nepasako. Tačiau remarka sako, kad Jogaila „supratęs ironiją“: jis klausia, kodėl taip greitai išdžiūvo rašalas ir koks vienuolis bus vedęs brolis. Vėliau jis pats prisipažins: „Laiške ne tai parašo, ką man skaito“.
Rašiniui: ValdžiaIronija
2. Ką reiškia Jogailos žodžiai „Visi mes esame svečiai pasauly“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Diktuodamas atsakymą broliui, Jogaila kalba apie save: „Visi vienuoliai mes“, „Gyvenimas – kalėjimas“, „Kas yr gyvenimas? Trumpa viešnagė.“ Jis liepia padirbti sau ąžuolinį karstą ir sako, kad turi keliauti „Namo“, pas Tėvą. Karūna jam nedavė nei laisvės, nei namų, todėl jis jaučiasi svečias. Legatas Andrius, iš pradžių besivaipęs, išeina „lyg sąžinės graužiamas“. Tuos pačius žodžius karalius pakartoja guosdamas pamišusią Liuciją: jis supranta kitų kančią, nes pats kenčia.
Rašiniui: TikėjimasŽmogaus vertė
3. Dėl ko Liucija įspėja Jogailą?
Rašiniui: Dora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.