Gal susitiksime kada... danguj...
ZBIGNIEVAS Aš jau baigiau.
Duoda Jogailai raštą
JOGAILA Pasirašyti reikia?
ZBIGNIEVAS Ganės ir antspaudo... štai šitoj vietoj...
Jogaila vargsta prie antspaudo, – lyg norėdamas suvokti, kas jame parašyta, lyg norėdamas pasirašyti ar antspaudą pridėti
Tai džiaugsis Vytautas, kai sužinos,
Kokį rašai tu laišką Švitrigailai...
JOGAILA supratęs ironiją
Taip greitai rašalas išdžiūvo?
ZBIGNIEVAS aiškiau perregima ironija
Naujas...
Iš Pešto išrašiau... Iš Sigismundo.
Dabar sunku geresnė gauti rūšis, –
Gal net sunkiau kaip dvarui šeimininkė...
JOGAILA Pala. Pala. Sakyk, juk Švitrigaila –
Ir vedęs. Ir šeimyną turi. Taigi.
Tai koks dabar vienuolis bus jisai?
ZBIGNIEVAS patenkinta ironija
Atgailestaus, apleis pasaulį... melsis...
Klykdama įsiveržia LIUCIJA
IV
LIUCIJA baisiai suvargus, pamišėlės išvaizda
Šviesiausias pone! Viešpatie! Karaliau!
Užtark tu už mane! Išgirsk! Priglausk!
Te šermenims paskambina varpai!
JOGAILA Nusiramink, vaikel! Kas tu esi?
LIUCIJA Našlaitė, taip... Našlaitė... Ne! Blogiau!
Buvau mergaitė, neseniai... Kaip vakar...
Juk tu žinai: mergaitė... Man baisu!
Karaliau, aš prašau, pasigailėk!..
JOGAILA Vaikel...
LIUCIJA Jis buvo toks raganius... Piktas!
Žiaurus! Aš nežinau, kaip atsitiko...
JOGAILA Kas jis, žiaurus?
LIUCIJA Tu dar nežinai?!.
Turėjau aš tėvus, dabar jau ne...
Nebėr, nebėr... Jie dar gyvi, bet jų
Nebėr... Toli, toli... Nebėr man nieko...
Kaip laukas... Kūdikis! Ach, Viešpatie!
ZBIGNIEVAS atėjus Liucijai, rodęs didelio susirūpinimo; susijaudinęs energiškai kreipiasi į Jogailą
Matai, pamišėlė. Varyk ją lauk!
LIUCIJA tik dabar Zbignievą pastebėjusi
Jis! Juodas jis! Karaliau, kryžiaus ženklą!
Teskambina bažnyčiose varpai!
Girdi?.. Štai... slenka kūdikio vėlė...
Rankutę tiesia...skambint prašo, mielas...
Ne mano! Veidas kruvinas, – ne mano!..
Aš mirsiu... Gelbėkit!..
JOGAILA Nurimk, vaikel.
ZBIGNIEVAS Gana, karaliau. Reik pašaukt sargybą...
LIUCIJA Jogailai
Sargybą pristatyk prie karalienės!
Pavakariais tamsiais, kai mėnuo slepias
Už ąžuolų ir šakos vis linguoja,
Kuždėdamos kaip lūpos kūdikėlių...
Rodydama į Zbignievą
Pas karalienę jis! Nuskriaus jis ją!
Našlaitė liks! Plasnos pavėjui... kris
Kaip žiedas žemėn... Sergėk karalienę, –
Grąžink man jį atgal! Grąžink! Grąžink!
JOGAILA Tamsi kalba...
ZBIGNIEVAS Jei tu klausyt pradėsi
Pamišėlių, karaliau, tai jau baigta...
LIUCIJA Atims kaip kūdikį jis karalienę...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Zbignievas apgaudinėja Jogailą ir ar karalius tai supranta?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Zbignievas su legatu parengė skundą Europai prieš Vytautą, o Andriui paaiškina: „Lotyniškai jis nesupranta...“ Jogailai vyskupas pristato Švitrigailos laišką apie norą tapti vienuoliu ir atsakymą, kurį pats rašo, o karalius lakštą varto „nemokėdamas skaityti“. Ką Zbignievas iš tikrųjų parašė rašte, kurį paduoda antspauduoti, tekstas tiesiai nepasako. Tačiau remarka sako, kad Jogaila „supratęs ironiją“: jis klausia, kodėl taip greitai išdžiūvo rašalas ir koks vienuolis bus vedęs brolis. Vėliau jis pats prisipažins: „Laiške ne tai parašo, ką man skaito“.
Rašiniui: ValdžiaIronija
2. Ką reiškia Jogailos žodžiai „Visi mes esame svečiai pasauly“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Diktuodamas atsakymą broliui, Jogaila kalba apie save: „Visi vienuoliai mes“, „Gyvenimas – kalėjimas“, „Kas yr gyvenimas? Trumpa viešnagė.“ Jis liepia padirbti sau ąžuolinį karstą ir sako, kad turi keliauti „Namo“, pas Tėvą. Karūna jam nedavė nei laisvės, nei namų, todėl jis jaučiasi svečias. Legatas Andrius, iš pradžių besivaipęs, išeina „lyg sąžinės graužiamas“. Tuos pačius žodžius karalius pakartoja guosdamas pamišusią Liuciją: jis supranta kitų kančią, nes pats kenčia.
Rašiniui: TikėjimasŽmogaus vertė
3. Dėl ko Liucija įspėja Jogailą?
Rašiniui: Dora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.