Geriau vartus atidaryk man rūsio,
Pavok man žirgą ir parūpink ginklą, –
Po metų, pamatysi, duosiu tau
Minkštai miegot ir valgyt, kol nenusprogsi!
Aš pilį duosiu tau valdyt, kokią
Tik nori, – pats galėsi pasirinkt, –
Ir bus tau žemėj šilta kaip danguj!
Protingas būk. Pagelbėk man pabėgt!
SARGAS Prisiekiau aš prieš Dievą, kunigaikšti,
Kad sergėsiu tave... pabėgt neleisiu...
Kitaip mane prakeiks... pakars... ir aš
Stačiai į ugnį pragaro nueisiu...
ŠVITRIGAILA Su savo pragaru tepasikars
Visi velniai, ir popai draug su jais!
Ar tu manai, kas rūpinsis tavim,
Kai tu nusprogsi, – skystu mėšlu virsi?
SARGAS Aukščiausio teismas...
ŠVITRIGAILA Te geriau jis teisia
Gyvų niekšybę, jeigu teist taip nori!
Sukčius tegu sugaudo, plėšikus, –
Te juos velniai į pragarą gabena!
SARGAS Burnoji, kunigaikšti, – net baisu
Klausyk... Už šitokias kalbas nubaus...
ŠVITRIGAILA Gal man patarsi melstis atsiklaupus, –
Raudot kaip Lozoriui ar Magdelenai?
Kad Jis mane, paleidęs į pasaulį,
Kaip šunį pametė už durų dvėst?
Kad aš gyvenimo daugiau kaip pusę
Šlykščiam kalėjime pragyvenau?
O kur žmona manoji? Kur šeima?
Už ką jie kenčia baisiąją našlystę?
Todėl, kad aš ieškot teisybės noriu, –
Kad žemėn šion iš nuodėmės gimiau!
Tu, katalike, tu, pusantro popo,
Kaip pragare tave velniai vadins, –
Ar mano kančios, mano prakeikimas –
Ar neparodo tau, kad klysti tu?
SARGAS Man taip skaudu žiūrėt... Bet kaip galėčiau
Aš tau palengvinti kančias?.. Nemoku...
ŠVITRIGAILA Sakiau tau, velnio vaike, šimtą kartų:
Padėk pabėgt – ir baigsis mano kančios!..
Aš duosiu pilį tau valdyt didžiausią, –
Kad nori – Lucką, Kijevą, Smolenską,
Kad nori – Krokuvą ar Sandomierių!
Tave kariuomenės vadu paskirsiu,
Valstybės kancleriu, – ir aukso maišą,
Ir šimtą popų tau padovanosiu!..
SARGAS Pirmiau neg tu, – mane pakart paskirs
Karalius Jogaila ar brolis tavo...
ŠVITRIGAILA Jie – šunes, budeliai, ne broliai man!
Karalius Jogaila! Sugriuvęs senis!
O Vytautas – padegėlis pasiutęs –
Apžiojo Vilnių, ir Trakus, ir viską!
Bet Vilnius man priklauso, man – girdi?
Ir Lietuva nuo krašto iki krašto -
Ne Vytauto tėvynė, ne! Ji – mano!
Aš, Švitrigaila, Algirdo sūnus, –
Aš vienas teisės į namus turiu,
Kuriuos pastatė mano tėvas, – mano!
Ne Vytauto, – ne jo, to vergės vaiko!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Švitrigaila pasirašo raštą, nors supranta klastą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Švitrigaila daugiau kaip pusę gyvenimo, jo žodžiais, praleido kalėjime ir laiko save vieninteliu teisėtu Algirdo įpėdiniu: „Bet Vilnius man priklauso“. Zaremba jam siūlo laisvę, žemes ir kariuomenę, jei jis raštu pasižadės siekti Lietuvos sosto. Švitrigaila supranta, kad jį nori panaudoti prieš Vytautą, ir net klausia, kas bus, jei jis vėliau sulaužys „nelaisvės žodį“: „Juk tai klasta, kokios nebuvo!“ Tačiau trys šimtai raitelių ir žygio į Vilnių pažadas nugali. Laisvės ir sosto troškimas stipresnis už neapykantą lenkams.
Rašiniui: ValdžiaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.