Padėk pabėgt – ir baigsis mano kančios!..
Aš duosiu pilį tau valdyt didžiausią, –
Kad nori – Lucką, Kijevą, Smolenską,
Kad nori – Krokuvą ar Sandomierių!
Tave kariuomenės vadu paskirsiu,
Valstybės kancleriu, – ir aukso maišą,
Ir šimtą popų tau padovanosiu!..
SARGAS Pirmiau neg tu, – mane pakart paskirs
Karalius Jogaila ar brolis tavo...
ŠVITRIGAILA Jie – šunes, budeliai, ne broliai man!
Karalius Jogaila! Sugriuvęs senis!
O Vytautas – padegėlis pasiutęs –
Apžiojo Vilnių, ir Trakus, ir viską!
Bet Vilnius man priklauso, man – girdi?
Ir Lietuva nuo krašto iki krašto -
Ne Vytauto tėvynė, ne! Ji – mano!
Aš, Švitrigaila, Algirdo sūnus, –
Aš vienas teisės į namus turiu,
Kuriuos pastatė mano tėvas, – mano!
Ne Vytauto, – ne jo, to vergės vaiko!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Švitrigaila pasirašo raštą, nors supranta klastą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Švitrigaila daugiau kaip pusę gyvenimo, jo žodžiais, praleido kalėjime ir laiko save vieninteliu teisėtu Algirdo įpėdiniu: „Bet Vilnius man priklauso“. Zaremba jam siūlo laisvę, žemes ir kariuomenę, jei jis raštu pasižadės siekti Lietuvos sosto. Švitrigaila supranta, kad jį nori panaudoti prieš Vytautą, ir net klausia, kas bus, jei jis vėliau sulaužys „nelaisvės žodį“: „Juk tai klasta, kokios nebuvo!“ Tačiau trys šimtai raitelių ir žygio į Vilnių pažadas nugali. Laisvės ir sosto troškimas stipresnis už neapykantą lenkams.
Rašiniui: ValdžiaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.