SONKA Jis, sako, sirgęs. Ant pečių votis
Kankinus jį nuo pernai, sako, metų.
ZBIGNIEVAS Taip, Vytaute! Taip neseniai Europa
Ir Azija drebėjo prieš tave.
Dabar guli kaip marvas patale –
Ir kas beliko iš galybės tavo?
Dar merdi tu, o jau kiti pradėjo
Ant tavo kelio pelenus barstyt!
SONKA Atlėgo man širdelė, atsigavo...
Gal nors senatvė mano bus giedresnė!
ZBIGNIEVAS O tu, brangioji, neminėk senatvės, –
Aš naują tau žiedais nuklosiu kelią, –
Ir laime džiaugsies tu, ir mylima...
SONKA Man tai saldu girdėti iš tavęs...
Ir tu manai, kad Švitrigaila nieko?..
ZBIGNIEVAS Kol su tavim esu, gali tikėti,
Kad tavo laimė – tai drauge ir mano...
SONKA Dabar man gera... Aš tokia laiminga...
Bet... vieno aš suprasti negaliu:
Taip pyko Vytautas, kai Švitrigailą
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Zbignievas ir Sonka kalba apie sergantį Vytautą ir ką jie planuoja?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Abu džiaugiasi Vytauto nelaime: Zbignievas sako: „Dabar nebereikės jau jam karūnos!“, o Sonka jaučia, kad „Atlėgo man širdelė“. Vyskupas pažada jai naują, žiedais nuklotą kelią. Jis planuoja, kad Švitrigaila neišsilaikys, lenkai ateis Lietuvos „gelbėti“, ir „Iš unijos beliks tik vaivadystė...“ Sonkos sūnūs valdys plačiausias žemes, o jis pats taps „arkivyskupas visos valstybės“. Kai milžinas guli patale, kiti jau dalijasi jo palikimu.
Rašiniui: ValdžiaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.