Paleidot iš kalėjimo... Dabar –
Vėl Vytautas jį įpėdiniu skiria...
ZBIGNIEVAS O ką daugiau galėjo jis daryti?
Ne moterį į Lietuvą juk skirs,
Ištvirkusią valstybę, tamsią, žiaurią!
SONKA Bet Švitrigaila – toks baisus žvėris...
ZBIGNIEVAS Lengviau išmokyt tokius paklusnumo...
Žiūrėk, dar Vytautas alsuoja, riečias
Mirties glėby, o Švitrigaila jau
Šeimininkauja Lietuvoj, – net miela!
Dabar jau kelia nerimą bajorai, –
Netrukus tikro maišto susilauks...
SONKA Sunku su juo! Ir kaip su juo kalbėti?
ZBIGNIEVAS Kai Ordinas, Maskva, gudai, totoriai
Prislėgs jį – gelbėti ateit turėsim.
Ir bus su Lietuva kita kalba, –
Iš unijos beliks tik vaivadystė...
SONKA Koksai galingas tu! Aš taip džiaugiuos...
ZBIGNIEVAS Ir tavo sūnūs, karaliene, bus
Galingi viešpačiai nuo Baltijos –
Lig Krymo, lig Juodosios jūros kranto,
Nuo Elbės, nuo Karpatų – lig Maskvos!
SONKA Ar visuomet toks geras būsi man?
ZBIGNIEVAS Ar geras būsiu, klausi tu? Brangioji,
Tik tau statau galybės puošnų rūmą!
Žinai, kad Šventas Sostas pasiryžo
Rusus grąžinti į krikščionių tiesą?
Tegu iškils bažnyčia katalikų
Blizgėjimo šviesa lig pat dangaus, –
Išganymą paskendusiems piktybėj
Kaip duoną mirštantiems iš bado neš!
Ir šitą didį rusų sugrįžimą
Įvykdyt turi karūna! Mes! Lenkai!
Todėl ir turi būt stipri valstybė, –
Pasiekti Maskvą, Volgą ir Uralą!
Mes pildom Švento Sosto valią teisią, –
Ir laimins jis visus, kurie tiktai
Eilėsna stos bažnyčios apgynėjų!
Ar tu žinai, kas bus tuomet?.. Žinai?..
Aš – arkivyskupas visos valstybės,
O tu – brangioji karalienė mano,
Kaip saulė, saldžia spindinti liepsna...
Įeina SIEŠČENCAS
II
TIE PATYS; SIEŠČENCAS
SIEŠČENCAS O! Arkivyskupas! Sakyk tu man!
Kaip saulė spindi... Kaip sakai? Dešra?
ZBIGNIEVAS dvigubai supykęs
Ko, niekše, landai po karaliaus rūmus?!
SIEŠČENCAS Pamelavai. Čia rūmai kunigaikščio.
Gal ir karaliaus šiandie būt jau buvę,
Jei, dvasiškas tėveli, tu karūną
Nebūtum kaip vagis nukniaukęs naktį...
ZBIGNIEVAS Šviesiausia karaliene, aš prašau...
Mostas, prašantis išvaryt Sieščencą
SONKA Čionai ganytojas karaliaus laukia...
SIEŠČENCAS Vaje, atleisk, šviesiausia karaliene,
Pro vyskupą tavęs nepastebėjau...
Gerai, kad tu čionai. Mum be tavęs
Su vyskupu nekaip labai išeina...
SONKA Atstok! Kitaip – karaliui aš pranešiu...
SIEŠČENCAS Ar nesakiau, šviesiausia karaliene,
Kad tu esi kaip auksas tarp rugienų!
Tu visuomet buvai pilna malonės
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Sieščencas prikiša Zbignievui Vilniaus rūmuose?
Rašiniui: ValdžiaIronija
2. Kaip Zbignievas ir Sonka kalba apie sergantį Vytautą ir ką jie planuoja?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Abu džiaugiasi Vytauto nelaime: Zbignievas sako: „Dabar nebereikės jau jam karūnos!“, o Sonka jaučia, kad „Atlėgo man širdelė“. Vyskupas pažada jai naują, žiedais nuklotą kelią. Jis planuoja, kad Švitrigaila neišsilaikys, lenkai ateis Lietuvos „gelbėti“, ir „Iš unijos beliks tik vaivadystė...“ Sonkos sūnūs valdys plačiausias žemes, o jis pats taps „arkivyskupas visos valstybės“. Kai milžinas guli patale, kiti jau dalijasi jo palikimu.
Rašiniui: ValdžiaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.