Lig Krymo, lig Juodosios jūros kranto,
Nuo Elbės, nuo Karpatų – lig Maskvos!
SONKA Ar visuomet toks geras būsi man?
ZBIGNIEVAS Ar geras būsiu, klausi tu? Brangioji,
Tik tau statau galybės puošnų rūmą!
Žinai, kad Šventas Sostas pasiryžo
Rusus grąžinti į krikščionių tiesą?
Tegu iškils bažnyčia katalikų
Blizgėjimo šviesa lig pat dangaus, –
Išganymą paskendusiems piktybėj
Kaip duoną mirštantiems iš bado neš!
Ir šitą didį rusų sugrįžimą
Įvykdyt turi karūna! Mes! Lenkai!
Todėl ir turi būt stipri valstybė, –
Pasiekti Maskvą, Volgą ir Uralą!
Mes pildom Švento Sosto valią teisią, –
Ir laimins jis visus, kurie tiktai
Eilėsna stos bažnyčios apgynėjų!
Ar tu žinai, kas bus tuomet?.. Žinai?..
Aš – arkivyskupas visos valstybės,
O tu – brangioji karalienė mano,
Kaip saulė, saldžia spindinti liepsna...
Įeina SIEŠČENCAS
II
TIE PATYS; SIEŠČENCAS
SIEŠČENCAS O! Arkivyskupas! Sakyk tu man!
Kaip saulė spindi... Kaip sakai? Dešra?
ZBIGNIEVAS dvigubai supykęs
Ko, niekše, landai po karaliaus rūmus?!
SIEŠČENCAS Pamelavai. Čia rūmai kunigaikščio.
Gal ir karaliaus šiandie būt jau buvę,
Jei, dvasiškas tėveli, tu karūną
Nebūtum kaip vagis nukniaukęs naktį...
ZBIGNIEVAS Šviesiausia karaliene, aš prašau...
Mostas, prašantis išvaryt Sieščencą
SONKA Čionai ganytojas karaliaus laukia...
SIEŠČENCAS Vaje, atleisk, šviesiausia karaliene,
Pro vyskupą tavęs nepastebėjau...
Gerai, kad tu čionai. Mum be tavęs
Su vyskupu nekaip labai išeina...
SONKA Atstok! Kitaip – karaliui aš pranešiu...
SIEŠČENCAS Ar nesakiau, šviesiausia karaliene,
Kad tu esi kaip auksas tarp rugienų!
Tu visuomet buvai pilna malonės
Ne vien tiktai karaliui... vyskupėliui...
Jos ir kitiems ištekdavo lig sočiai...
ZBIGNIEVAS Kaip tu drįsti prieš karalienę lot!
SONKA Tu, pliuški, įžeidei karaliaus garbę! –
Kabosi ant šakos kaip kiauras maišas!
SIEŠČENCAS Šviesiausia karaliene, tai teisybė,
Kai supyksti, – tai tavo veidas daros
Kaip angelo skaistus, kaip rožė mielas..
Jei tavo veidą šitokį regėsiu –
Man linksma bus kaboti ant šakos
Ir, draikant kojas, garbinti tave...
SONKA O, Viešpatie!
ZBIGNIEVAS Kalbėt su juo nenoriu!
SIEŠČENCAS Aš suprantu dabar, kodėl berniokai,
Zaremba, Hinča ir visi kaip musės
Į medų, – limpa prie saldžiųjų lūpų...
SONKA Laukan, galvijau tu!
Įsiutusi nori išeiti, Zbignievas sulaiko ją
ZBIGNIEVAS Galiu prisiekt!
Kol šis galvažudys lankys karalių –
Tol mano koja neįžengs pas jį!
Išeina: SONKA į vieną pusę, ZBIGNIEVAS – į kitą
III
SIEŠČENCAS, vienas
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Sieščencas prikiša Zbignievui Vilniaus rūmuose?
Rašiniui: ValdžiaIronija
2. Kaip Zbignievas ir Sonka kalba apie sergantį Vytautą ir ką jie planuoja?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Abu džiaugiasi Vytauto nelaime: Zbignievas sako: „Dabar nebereikės jau jam karūnos!“, o Sonka jaučia, kad „Atlėgo man širdelė“. Vyskupas pažada jai naują, žiedais nuklotą kelią. Jis planuoja, kad Švitrigaila neišsilaikys, lenkai ateis Lietuvos „gelbėti“, ir „Iš unijos beliks tik vaivadystė...“ Sonkos sūnūs valdys plačiausias žemes, o jis pats taps „arkivyskupas visos valstybės“. Kai milžinas guli patale, kiti jau dalijasi jo palikimu.
Rašiniui: ValdžiaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.