O tu – brangioji karalienė mano,
Kaip saulė, saldžia spindinti liepsna...
Įeina SIEŠČENCAS
II
TIE PATYS; SIEŠČENCAS
SIEŠČENCAS O! Arkivyskupas! Sakyk tu man!
Kaip saulė spindi... Kaip sakai? Dešra?
ZBIGNIEVAS dvigubai supykęs
Ko, niekše, landai po karaliaus rūmus?!
SIEŠČENCAS Pamelavai. Čia rūmai kunigaikščio.
Gal ir karaliaus šiandie būt jau buvę,
Jei, dvasiškas tėveli, tu karūną
Nebūtum kaip vagis nukniaukęs naktį...
ZBIGNIEVAS Šviesiausia karaliene, aš prašau...
Mostas, prašantis išvaryt Sieščencą
SONKA Čionai ganytojas karaliaus laukia...
SIEŠČENCAS Vaje, atleisk, šviesiausia karaliene,
Pro vyskupą tavęs nepastebėjau...
Gerai, kad tu čionai. Mum be tavęs
Su vyskupu nekaip labai išeina...
SONKA Atstok! Kitaip – karaliui aš pranešiu...
SIEŠČENCAS Ar nesakiau, šviesiausia karaliene,
Kad tu esi kaip auksas tarp rugienų!
Tu visuomet buvai pilna malonės
Ne vien tiktai karaliui... vyskupėliui...
Jos ir kitiems ištekdavo lig sočiai...
ZBIGNIEVAS Kaip tu drįsti prieš karalienę lot!
SONKA Tu, pliuški, įžeidei karaliaus garbę! –
Kabosi ant šakos kaip kiauras maišas!
SIEŠČENCAS Šviesiausia karaliene, tai teisybė,
Kai supyksti, – tai tavo veidas daros
Kaip angelo skaistus, kaip rožė mielas..
Jei tavo veidą šitokį regėsiu –
Man linksma bus kaboti ant šakos
Ir, draikant kojas, garbinti tave...
SONKA O, Viešpatie!
ZBIGNIEVAS Kalbėt su juo nenoriu!
SIEŠČENCAS Aš suprantu dabar, kodėl berniokai,
Zaremba, Hinča ir visi kaip musės
Į medų, – limpa prie saldžiųjų lūpų...
SONKA Laukan, galvijau tu!
Įsiutusi nori išeiti, Zbignievas sulaiko ją
ZBIGNIEVAS Galiu prisiekt!
Kol šis galvažudys lankys karalių –
Tol mano koja neįžengs pas jį!
Išeina: SONKA į vieną pusę, ZBIGNIEVAS – į kitą
III
SIEŠČENCAS, vienas
SIEŠČENCAS Palaukit, ponai! Kur jus galas veja?
Aš draugiškai pasikalbėt norėjau,
O jie – lyg sotūs būt tetervinai –
Kur kelmas, kur šakelė... Et, sakau!
Įeina JOGAILA pro trečias duris
IV
JOGAILA, SIEŠČENCAS
SIEŠČENCAS Karaliau mylimas! Bene pakart
Mane rengies? Kad tu tiktai žinotum,
Kokią malonią kalbą aš turėjau!
JOGAILA Girdėjau, riteri. Nereikia erzint.
SIEŠČENCAS Ką aš galiu daryt? Kai pamatau
Ganytoją – širdis niežtėti ima...
Žinai, jis gyrės karalienei būsiąs
Greit arkivyskupas visoj valstybėj...
JOGAILA Liežuvio nevaldai. O pats žinai,
Kad man kaskart sunkiau tave beginti.
SIEŠČENCAS Valdysiu aš liežuvį – nevaldysiu –
Vis tiek jie man pakaušį nuplikys...
JOGAILA Man gaila, riteri, tavęs. Tu – žūsi.
Ir taip retėja mūsų eilės baisiai...
SIEŠČENCAS Manęs netrauks velniai. Tik tu laikykis!
JOGAILA Nelaimė Vytauto lyg sužalojo
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Sieščencas prikiša Zbignievui Vilniaus rūmuose?
Rašiniui: ValdžiaIronija
2. Ką atskleidžia Jogailos monologas Sieščencui ir kaip jis susijęs su veiksmo pavadinimu „Žemės trauka“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jogaila kalba atviriau nei bet kada: karūna jo nepadarė laisvo, jis „kalinys“ ir „juodas vergas“, kuris negali pasirinkti savo sargų. Kiti jam nurodo, ką kalbėti, ką vesti, o laiškuose „ne tai parašo, ką man skaito“. Todėl ant galvos jam guli ne karūna, „Bet gėda. Žemės slegianti trauka.“ Vilniuje jam „Lengviau alsuot“, bet čia jis jaučiasi „Kaip tremtinys!“ ir sako, kad kapas Lietuvoje būtų lengvesnis už karūną svetimoje žemėje. Žemės trauka yra ir tėvynės ilgesys, ir sunkumas, slegiantis senatvę.
Rašiniui: TėvynėValdžia
3. Kaip Zbignievas ir Sonka kalba apie sergantį Vytautą ir ką jie planuoja?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Abu džiaugiasi Vytauto nelaime: Zbignievas sako: „Dabar nebereikės jau jam karūnos!“, o Sonka jaučia, kad „Atlėgo man širdelė“. Vyskupas pažada jai naują, žiedais nuklotą kelią. Jis planuoja, kad Švitrigaila neišsilaikys, lenkai ateis Lietuvos „gelbėti“, ir „Iš unijos beliks tik vaivadystė...“ Sonkos sūnūs valdys plačiausias žemes, o jis pats taps „arkivyskupas visos valstybės“. Kai milžinas guli patale, kiti jau dalijasi jo palikimu.
Rašiniui: ValdžiaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.