SIEŠČENCAS Palaukit, ponai! Kur jus galas veja?
Aš draugiškai pasikalbėt norėjau,
O jie – lyg sotūs būt tetervinai –
Kur kelmas, kur šakelė... Et, sakau!
Įeina JOGAILA pro trečias duris
IV
JOGAILA, SIEŠČENCAS
SIEŠČENCAS Karaliau mylimas! Bene pakart
Mane rengies? Kad tu tiktai žinotum,
Kokią malonią kalbą aš turėjau!
JOGAILA Girdėjau, riteri. Nereikia erzint.
SIEŠČENCAS Ką aš galiu daryt? Kai pamatau
Ganytoją – širdis niežtėti ima...
Žinai, jis gyrės karalienei būsiąs
Greit arkivyskupas visoj valstybėj...
JOGAILA Liežuvio nevaldai. O pats žinai,
Kad man kaskart sunkiau tave beginti.
SIEŠČENCAS Valdysiu aš liežuvį – nevaldysiu –
Vis tiek jie man pakaušį nuplikys...
JOGAILA Man gaila, riteri, tavęs. Tu – žūsi.
Ir taip retėja mūsų eilės baisiai...
SIEŠČENCAS Manęs netrauks velniai. Tik tu laikykis!
JOGAILA Nelaimė Vytauto lyg sužalojo
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką atskleidžia Jogailos monologas Sieščencui ir kaip jis susijęs su veiksmo pavadinimu „Žemės trauka“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jogaila kalba atviriau nei bet kada: karūna jo nepadarė laisvo, jis „kalinys“ ir „juodas vergas“, kuris negali pasirinkti savo sargų. Kiti jam nurodo, ką kalbėti, ką vesti, o laiškuose „ne tai parašo, ką man skaito“. Todėl ant galvos jam guli ne karūna, „Bet gėda. Žemės slegianti trauka.“ Vilniuje jam „Lengviau alsuot“, bet čia jis jaučiasi „Kaip tremtinys!“ ir sako, kad kapas Lietuvoje būtų lengvesnis už karūną svetimoje žemėje. Žemės trauka yra ir tėvynės ilgesys, ir sunkumas, slegiantis senatvę.
Rašiniui: TėvynėValdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.