Mane, lyg, rodosi, sulaužė kaulus.
SIEŠČENCAS Karaliau, Vytautas pagis, – toks tvirtas!
JOGAILA Taip daug krūvon nelaimių susidėjo.
Prislėgė man senatvę kaip akmuo.
Klaiku man daros...
SIEŠČENCAS Mylimas karaliau,
Gyvenime svarbiausia – geras ūpas!
JOGAILA Tau gera, riteri, sakyt. Tu – laisvas.
Tu šiandie čia, rytoj – kitur, ir niekas
Tavęs įstatymais nesuvaržys.
Tave galvažudžiu vadina...
SIEŠČENCAS Keikia
Mane, bet gero ūpo nenustoju...
JOGAILA Žinau tave. Žinau aš visą tiesą.
Bet atviras esi žmogus. Ne suktas.
Tu vienas prieš mane neveidmainiauji.
Todėl ir branginu tave kaip draugą.
SIEŠČENCAS Per daug garbės man, mylimas karaliau...
JOGAILA Kaip liūdna mirt senam, tu nesuprasi.
Gyvenimą kaip elgetai praleidus!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką atskleidžia Jogailos monologas Sieščencui ir kaip jis susijęs su veiksmo pavadinimu „Žemės trauka“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jogaila kalba atviriau nei bet kada: karūna jo nepadarė laisvo, jis „kalinys“ ir „juodas vergas“, kuris negali pasirinkti savo sargų. Kiti jam nurodo, ką kalbėti, ką vesti, o laiškuose „ne tai parašo, ką man skaito“. Todėl ant galvos jam guli ne karūna, „Bet gėda. Žemės slegianti trauka.“ Vilniuje jam „Lengviau alsuot“, bet čia jis jaučiasi „Kaip tremtinys!“ ir sako, kad kapas Lietuvoje būtų lengvesnis už karūną svetimoje žemėje. Žemės trauka yra ir tėvynės ilgesys, ir sunkumas, slegiantis senatvę.
Rašiniui: TėvynėValdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.