SIEŠČENCAS Palaukit, ponai! Kur jus galas veja?
Aš draugiškai pasikalbėt norėjau,
O jie – lyg sotūs būt tetervinai –
Kur kelmas, kur šakelė... Et, sakau!
Įeina JOGAILA pro trečias duris
IV
JOGAILA, SIEŠČENCAS
SIEŠČENCAS Karaliau mylimas! Bene pakart
Mane rengies? Kad tu tiktai žinotum,
Kokią malonią kalbą aš turėjau!
JOGAILA Girdėjau, riteri. Nereikia erzint.
SIEŠČENCAS Ką aš galiu daryt? Kai pamatau
Ganytoją – širdis niežtėti ima...
Žinai, jis gyrės karalienei būsiąs
Greit arkivyskupas visoj valstybėj...
JOGAILA Liežuvio nevaldai. O pats žinai,
Kad man kaskart sunkiau tave beginti.
SIEŠČENCAS Valdysiu aš liežuvį – nevaldysiu –
Vis tiek jie man pakaušį nuplikys...
JOGAILA Man gaila, riteri, tavęs. Tu – žūsi.
Ir taip retėja mūsų eilės baisiai...
SIEŠČENCAS Manęs netrauks velniai. Tik tu laikykis!
JOGAILA Nelaimė Vytauto lyg sužalojo
Mane, lyg, rodosi, sulaužė kaulus.
SIEŠČENCAS Karaliau, Vytautas pagis, – toks tvirtas!
JOGAILA Taip daug krūvon nelaimių susidėjo.
Prislėgė man senatvę kaip akmuo.
Klaiku man daros...
SIEŠČENCAS Mylimas karaliau,
Gyvenime svarbiausia – geras ūpas!
JOGAILA Tau gera, riteri, sakyt. Tu – laisvas.
Tu šiandie čia, rytoj – kitur, ir niekas
Tavęs įstatymais nesuvaržys.
Tave galvažudžiu vadina...
SIEŠČENCAS Keikia
Mane, bet gero ūpo nenustoju...
JOGAILA Žinau tave. Žinau aš visą tiesą.
Bet atviras esi žmogus. Ne suktas.
Tu vienas prieš mane neveidmainiauji.
Todėl ir branginu tave kaip draugą.
SIEŠČENCAS Per daug garbės man, mylimas karaliau...
JOGAILA Kaip liūdna mirt senam, tu nesuprasi.
Gyvenimą kaip elgetai praleidus!
Karalius! Dengia galvą karūna!
Bet pats tu – kalinys! Tu – juodas vergas,
Visiems tu tarnas vienas visuomet!
Tu nesuprasi, riteri, manęs...
SIEŠČENCAS Aš pasakyčiau, kaltas pats esi:
Varyk velniop klastingus patarėjus, –
Geruoju neis – iškarti pusę liepk!
JOGAILA Aš – užkurys! Ar tu žinai, ką reiškia –
Karalius užkurys?! Kur tu matei,
Kad kalinys galėtų pasirinkti
Kalėjimo sargus? Taip pat ir aš.
Gal yr karaliai kur kitur. Ne Lenkuos.
Parduos tave su sąžine, su siela
Už menką pinigą, už žemės šiukšlę.
Tau įsakys, ką tu turi daryti.
Kalbėti ką. Mylėti. Jausti. Vesti...
Nepažiūrės, ko trokšta tavo siela.
Sutuoks tave. Vaikų tau prigimdys!
Laiške ne tai parašo, ką man skaito,
Ir skaito man ne tai, kas parašyta!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką atskleidžia Jogailos monologas Sieščencui ir kaip jis susijęs su veiksmo pavadinimu „Žemės trauka“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jogaila kalba atviriau nei bet kada: karūna jo nepadarė laisvo, jis „kalinys“ ir „juodas vergas“, kuris negali pasirinkti savo sargų. Kiti jam nurodo, ką kalbėti, ką vesti, o laiškuose „ne tai parašo, ką man skaito“. Todėl ant galvos jam guli ne karūna, „Bet gėda. Žemės slegianti trauka.“ Vilniuje jam „Lengviau alsuot“, bet čia jis jaučiasi „Kaip tremtinys!“ ir sako, kad kapas Lietuvoje būtų lengvesnis už karūną svetimoje žemėje. Žemės trauka yra ir tėvynės ilgesys, ir sunkumas, slegiantis senatvę.
Rašiniui: TėvynėValdžia
2. Kaip Jogaila save pavadina, atvirai kalbėdamas su Sieščencu?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.