Karalius! Dengia galvą karūna!
Bet pats tu – kalinys! Tu – juodas vergas,
Visiems tu tarnas vienas visuomet!
Tu nesuprasi, riteri, manęs...
SIEŠČENCAS Aš pasakyčiau, kaltas pats esi:
Varyk velniop klastingus patarėjus, –
Geruoju neis – iškarti pusę liepk!
JOGAILA Aš – užkurys! Ar tu žinai, ką reiškia –
Karalius užkurys?! Kur tu matei,
Kad kalinys galėtų pasirinkti
Kalėjimo sargus? Taip pat ir aš.
Gal yr karaliai kur kitur. Ne Lenkuos.
Parduos tave su sąžine, su siela
Už menką pinigą, už žemės šiukšlę.
Tau įsakys, ką tu turi daryti.
Kalbėti ką. Mylėti. Jausti. Vesti...
Nepažiūrės, ko trokšta tavo siela.
Sutuoks tave. Vaikų tau prigimdys!
Laiške ne tai parašo, ką man skaito,
Ir skaito man ne tai, kas parašyta!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką atskleidžia Jogailos monologas Sieščencui ir kaip jis susijęs su veiksmo pavadinimu „Žemės trauka“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jogaila kalba atviriau nei bet kada: karūna jo nepadarė laisvo, jis „kalinys“ ir „juodas vergas“, kuris negali pasirinkti savo sargų. Kiti jam nurodo, ką kalbėti, ką vesti, o laiškuose „ne tai parašo, ką man skaito“. Todėl ant galvos jam guli ne karūna, „Bet gėda. Žemės slegianti trauka.“ Vilniuje jam „Lengviau alsuot“, bet čia jis jaučiasi „Kaip tremtinys!“ ir sako, kad kapas Lietuvoje būtų lengvesnis už karūną svetimoje žemėje. Žemės trauka yra ir tėvynės ilgesys, ir sunkumas, slegiantis senatvę.
Rašiniui: TėvynėValdžia
2. Kaip Jogaila save pavadina, atvirai kalbėdamas su Sieščencu?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.