Ir vienas skausmą – vienas – slėpt turiu!..
SIEŠČENCAS Neišmintingas tu buvai, karaliau,
Dėl Lenkijos nustodamas tėvynės.
JOGAILA Ne vien karaliai klysta vesdami...
Kaip aš mylėjau šventąją Jadvygą!
SIEŠČENCAS Mylėjai tu, tikiu, tai gali būti...
Bet ji – tave?.. Karaliau mano mielas!
JOGAILA Net meilės džiaugsmas, dovana žmonių,
Nebuvo lemta man pažint gyvenant!
Šeima manoji... Dieve, kam mane
Taip rūsčiai nubaudei! Kodėl ne aš,
Bet Vytautas mirtingam patale!
Tamsusis kapas mano Lietuvoj
Lengvesnis būtų man neg karūna
Auksinė žemėj svetimoj senatvėj...
SIEŠČENCAS Man liūdna pas tave gyvent, karaliau...
JOGAILA Ką tu manai?
SIEŠČENCAS Be darbo ilgu man...
JOGAILA Pas čekų husitus rengies keliaut?
SIEŠČENCAS O ne! Norėčiau aš... pas Švitrigailą...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką atskleidžia Jogailos monologas Sieščencui ir kaip jis susijęs su veiksmo pavadinimu „Žemės trauka“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jogaila kalba atviriau nei bet kada: karūna jo nepadarė laisvo, jis „kalinys“ ir „juodas vergas“, kuris negali pasirinkti savo sargų. Kiti jam nurodo, ką kalbėti, ką vesti, o laiškuose „ne tai parašo, ką man skaito“. Todėl ant galvos jam guli ne karūna, „Bet gėda. Žemės slegianti trauka.“ Vilniuje jam „Lengviau alsuot“, bet čia jis jaučiasi „Kaip tremtinys!“ ir sako, kad kapas Lietuvoje būtų lengvesnis už karūną svetimoje žemėje. Žemės trauka yra ir tėvynės ilgesys, ir sunkumas, slegiantis senatvę.
Rašiniui: TėvynėValdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.