Ir norim spręst tamsios kamaros bylą?
ZBIGNIEVAS Poznanės vyskupui, matyt, garbė
Karūnos maža rūpesčio teteikia?
Jam būtų maloniau naudoti progą –
Kur vyskupystėj svetimoj trankytis...
Dabar manęs juk nėr namie! Gali
Važiuot ir brautis, – gal kur kąsnį
Galėsi ir nukąst nepastebėtas...
CIOLEKAS Teisybę sako tikrą Krokuvos
Aukštasis vyskupas... Todėl, matyti,
Jisai toks rimtas, kad, prikandęs iltį,
Nė žodžio tart negali... Ir meluoja,
Kad jį kaimynas apiplėšt norėjo,
Ganytojo atlikdams pareigas!
Godumas, rodos, Krokuvoj dorybe
Aukšta vadinas?..
ZBIGNIEVAS Tu godus – ne aš!
Juk tu lindai į mano vyskupystę
Devocijų pašventint neteisėtai!
Juk tu, karaliaus raštinėj sėdėdams,
Sukei, šmeižei, Šventam meluodams Sostui,
Kol vyskupo gavai infulą aukštą,
Net vardo kunigo nevertas būdams!
Tai ne godumas, ką? Aukšta dorybė?
CIOLEKAS Ach, vyskupe, visiems nelygi laimė...
Ir išimtį bažnyčia ne visiems
Vienodai daro... Štai vieni, kaip aš,
Bažnyčioj turi daugel metų dirbt,
Kol pagarbos sulaukia sostą... Kitas,
Sakykime, kaip tu, brangus kaimyne,
Kur nors skerdynėje, kaip prie Griunvaldo,
Nudurs sužeistą riterį užėjęs,
Pasisukios karaliaus priemenėj, –
Ir vyskupas jau jis, – valstybės vyras!
ZBIGNIEVAS Tai piktas šmeižtas, vyskupe Poznanės!
Tai Vytautas pramanė iš pavydo!
CIOLEKAS Kad tu kare skerdei sužeistą karį?
ZBIGNIEVAS Kai aš paaiškinau, kad visa – melas,
Manim ir Šventas Sostas patikėjo!
CIOLEKAS Kryžiuočiai skelbia, kad ir jais jis tiki...
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.