Karalius – užkurys! Cha cha! Nešioju
Karūnos auksą ant žilos galvos!
Senatvėje į grabo lentą linkstant,
Ne karūna man guli ant galvos,
Bet gėda. Žemės slegianti trauka.
SIEŠČENCAS Tavęs tokio dar nemačiau, karaliau.
Kalbi kaip moteris kokia... Kas tau?
JOGAILA Gyvenimą tylėjau savo visą.
Kenčiau... Nebegaliu! Širdis pratrūko.
Tėvynėj savo aš nebegaliu
Bebūti aklas, kurčias, nebylys!
Kai Vilniun atvažiuoju – man kitaip...
Čia viskas miela širdžiai. Man čionai
Lengviau alsuot. Kalnai, kalneliai, klonys...
Neries bangų švelnioji pyniava...
Prie vieškelio plataus sodeliai vyšnių...
Lakštingalos giesmė alyvų krūmuos...
Net dargana, šalna rudens vėlyvo –
Kaip laimės sapnas Viešpaties paunksmėj!..
Lankau senas vietas... Kaip tremtinys!
Ir vienas skausmą – vienas – slėpt turiu!..
SIEŠČENCAS Neišmintingas tu buvai, karaliau,
Dėl Lenkijos nustodamas tėvynės.
JOGAILA Ne vien karaliai klysta vesdami...
Kaip aš mylėjau šventąją Jadvygą!
SIEŠČENCAS Mylėjai tu, tikiu, tai gali būti...
Bet ji – tave?.. Karaliau mano mielas!
JOGAILA Net meilės džiaugsmas, dovana žmonių,
Nebuvo lemta man pažint gyvenant!
Šeima manoji... Dieve, kam mane
Taip rūsčiai nubaudei! Kodėl ne aš,
Bet Vytautas mirtingam patale!
Tamsusis kapas mano Lietuvoj
Lengvesnis būtų man neg karūna
Auksinė žemėj svetimoj senatvėj...
SIEŠČENCAS Man liūdna pas tave gyvent, karaliau...
JOGAILA Ką tu manai?
SIEŠČENCAS Be darbo ilgu man...
JOGAILA Pas čekų husitus rengies keliaut?
SIEŠČENCAS O ne! Norėčiau aš... pas Švitrigailą...
Manau, turėsiu darbo aš pas jį!..
JOGAILA Ir tu mane rengies apleist senatvėj?
Su vasaros kaitra paukšteliai skrenda,
Pavasarį užmiršdami ir žiedus,
Kuriais jie džiaugės meilėj ir gyveno...
Ir viskas samanos visur pas žmones, –
Tik samanos, – tik samanos, – žmogau...
[...]
X
TIE PATYS, be JOGAILOS
SIEŠČENCAS pirmas supratęs padėties ironiją, šelmišku džiaugsmu
Žemiausias tarnas jūsų, mano ponai...
Antras paveikslas
Trakų pilis 1430 m. Kiemas prie koplyčios. Plati lipynė į koplyčią. Vidury didelės plačios durys į koplyčią – uždarytos; šalia jų – mažos durelės, pro kurias nuolat vaikšto žmonės. Aplink kiemą – mūras. Užu mūro visą laiką girdėti rudens vėjo staugimas ir ežero bangų šnarėjimas. Koplyčioj – gedulingos pamaldos be pertraukos. Visą laiką girdėti gedulinga muzika, kurios garsai susilieja su vėjo ir ežero graudžiu ūžimu. Kieme prie koplyčios kartais slankioja žmonių būreliai, – koplyčion eina arba iš jos, sustoję ar susėdę šnekučiuoja, skirstos. Nuolatinė žmonių cirkuliacija. Visur rūpestingai klaiki laidotuvių nuotaika. Didingai graudžios muzikos fone, kuri, kaip galima iš apystovų spėti, skamba koplyčioje prie numirėlio, šitame fone dar labiau ryškėja gyvųjų žmonių kalbos ir rūpesčių menkysta. Giedamos koplyčioje šventosios giesmės eina tai paraleliai, tai intermediškai su įvykiais scenoje
I
CHORAS koplyčioje, – užu scenos
O, didis Viešpatie dausų,
Geriausias Tėve iš tėvų,
Išgirsk raudas vaikų tavų!
Kaip amžių slenkanti mirtis
Sukaustė skausmas mums širdis
Prieš Tavo tėviškas akis!
Maži mes esam ir silpni,
Šešėlio Tavo neverti,
Bet Tu pastiprint mus gali!
Kelionėj žemės ir kančios
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką atskleidžia Jogailos monologas Sieščencui ir kaip jis susijęs su veiksmo pavadinimu „Žemės trauka“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jogaila kalba atviriau nei bet kada: karūna jo nepadarė laisvo, jis „kalinys“ ir „juodas vergas“, kuris negali pasirinkti savo sargų. Kiti jam nurodo, ką kalbėti, ką vesti, o laiškuose „ne tai parašo, ką man skaito“. Todėl ant galvos jam guli ne karūna, „Bet gėda. Žemės slegianti trauka.“ Vilniuje jam „Lengviau alsuot“, bet čia jis jaučiasi „Kaip tremtinys!“ ir sako, kad kapas Lietuvoje būtų lengvesnis už karūną svetimoje žemėje. Žemės trauka yra ir tėvynės ilgesys, ir sunkumas, slegiantis senatvę.
Rašiniui: TėvynėValdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.