Būrai ir ponai

Pasakotojas klausia, kodėl ponus kankina podagra ir kodėl jų tiek daug „pirm čėso giltinė suka“, ir pats atsako: jie išjuokia būriškus darbus ir „su griekais kasdien ir vis tingėdami penis“. Būrai, prisisurbę pasukų ar išrūgų, darbus atlieka tekini, o gavę lašinių šmotelį dirba dar geriau. Sveikata čia yra darbo ir saiko vaisius, o poniška liga yra dykinėjimo bausmė.

Jis liepdavo dirbti, bet užstodavo būrus kaip tėvas ir kalbėdavo su jais pagarbiai.. Amtsrotas būrų nuo darbo neatleido („Ne tingėt, bet dirbt liepei“), bet „kaip tėvs užstodavo biedžių“: niekada nekeikdavo, sakydavo ne „tu“, o „jūsų“, per darbymetį atsiųsdavo statinę gėrimo. Po jo mirties būrus stumdo, Diksas muša juos lazda, o atsigerti jie semia vandenį iš klano. Todėl rauda „Ak, pon amtsrot, ak! dėl ko mums numirei pernai?“ vis kartojasi. Ji rodo, kad būro gyvenimas priklausė nuo to, koks pasitaikys ponas. Kitų atsakymų tekstas nepatvirtina: amtsrotas bardavo vokiškai, o žemės ir pinigų nedalijo.

Rudens dalyje Krizas išleidžia jauniausią dukterį Ilzbutę už šulco: pjaunamos karvės, jaučiai, kiaulės ir avys, kukorius Petras verda ir kepa, Tušė dengia stalą plonomis staltiesėmis, svečiai sukalba „Tėvemūs“ ir sėda valgyti. Bet greitai jie prisigeria ir pamiršta poterius, Dočys nuvirsta po suolu, o du nekviesti kaimynai, Slunkius ir Pelėda, sugadina linksmybę, kol Enskys juos beržiniu išveja. Iškart po to primenama, kad ir ponai, „poniškai daugsyk prisiriję“, elgiasi ne geriau. Vestuvės čia yra ir papročių aprašymas, ir įspėjimas apie saiką.

Kad būro akimis ponų prabanga atrodo ir šlykšti, ir bedieviška.. Virtuvėje vienas kukorius mėsinėja juodą vanagą, kitas krapšto kirmėles iš zuikio, trečias drabsto rupūžes į dubenį, ir Pričkui pasidaro taip bjauru, kad jis išbėgęs vemia. Paskui jis mato, kaip ponai sėdasi valgyti nesukalbėję poterių, ir pašnibždomis juos iškolioja: „Jūs išputėliai pilvoti, jūs gi bedieviai“. Būro akimis ponų prabanga pasirodo ir nešvari, ir bedieviška. Kiti atsakymai neteisingi: ponų valgiai visai kitokie nei būrų, o virėjų Pričkus nė kiek negiria.

Tuo, kad visi gimsta nuogi ir bejėgiai, o skiriasi tik tai, kur kūdikį paguldo.. Bužas kalba apie gimimą ir kūną: „mes nuoginteli gemam“, ir didžiausias ponas, ir vyžotas nabagas. Abu žinda motinos krūtį, abiem reikia plauti vystyklus. Nė vienas ponas negimė su kardu, nė vienas būras neatsinešė žagrės. Skiriasi tik tai, ar kūdikį paguldo į garbingą patalą, ar ant menko demblio. Apie pomirtinį atlygį, karaliaus įstatymus ar ponų protėvius Bužas nekalba; vietą kiekvienam, jo žodžiais, paskyrė Dievas.

Pripažįsta, kad ponai būrą lupa, bet sudegintų kaimynų namų bėda nepateisina.. Dočys neatgailauja ir apie gaisrą nekalba. Jis prašo susimylėti, kad „iš bėdos“ nusišauna kelias varnas, ir kaltina ponus: „Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot, kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas.“ Vienas šaltyšių sutinka, kad ponai būrą, „vis pinigų daugiaus norėdami, lupa“, ir kad „dėl bėdos juk kartais daug dyvų nusiduoda“. Tačiau jis priduria, kad negerai, jog savavalninkas, šaudydamas „durnai“, supleškino kitiems namus. Skriauda pripažįstama, bet ja nusikaltimas neteisinamas.