Antai pilnas kluonas prikratytas šieno. Jį šlapią sodiečiai susiveža namie džiovinti: paliksi lauke, tai kiti arkliais užleis ir suganys; jei nesuganys, tai bent kuokštą pagaus. O kuria gi teise, kad tai - mano? Ir taip visa to nedaug. šienelis gražus, panuovalinis, jau ir pradžiūvęs. Dar kartą paleisk ir drąsiai kraukis į galą: nei bepaplėks, nei beužsidegs. Dėkos gyvulėliai už tokį pašarą ir bus juo riebūs. Tik štai - debesis! O jergutėliau - sulis! Pūdyti nesupūdys, vis dėlto gyvuliams bus jis nebe toks, kaip nesulydytas, neatsileidęs. Tai visi galvatrūkčiais puola į kluoną, kas ką pagriebęs: grėblius, šakes. Kas be įnagio, rankom griebia plakus ir meta bent į kupetas: vis ne tiek perlis kupečiavietes, kad ir nesuskubtumei sumesti jų į pastogę. O pirmasis puola Rapolas. Nervinas, pyksta, nekantrauja, rankomis mostaguoja, ragina kibti, nestovėti. Čia jo žmona švaistos, jog net apsagalas, anot to, aukščiau galvos laksto. Čia nėščia Dovydienė, kaip višta kvakšėdama, painiojas šiene kaip nuobraukuose. O jisai čia pat spirinėdamos, kad norsgi plakelį pakeltų, kad norsgi kartą grėbleliu patrauktų. Tik šaukia šaukia: - Greičiau, greičiau! Ar nematote, kad jau lašnoja jau lynoja, nesuskubsite... štai tau ir lyja... - taria pagaliau, ūmai nurimdamas, pilniausia rezignacija ir eina sau šalin.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pasakotojas ir Severja skirtingai aiškina Rapolo neveiklumą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sodžius jį laiko išdykusiu tinginiu. Pasakotojas mėgina paaiškinti giliau: lygina jį su perlūžusiu pagaliu, kurio nebeatstatysi, užsimena, kad kaimiečiai jį būtų pavadinę neurasteniku, ir net prisipažįsta, kad pats mėnesius neatsako į laišką, todėl neveiklumą vadina lietuvišku nerangumu, o gal net ne vien lietuvių liga. Severja jo visai nesmerkia: Rapolas jai buvo „galingas gamtos epizodas“, kuris išplėšė ją iš namų, o dabar jį lyg Laumės pagavo. Jai jis lieka brangi „praeities relikvija“ ir vienintelė atrama svetimuose namuose.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.