Nejaugi taip reiškiasi tingėjimas, lietuviškasis nerangumas daug gera norėti, daug daugiau žinot ir išmanyt Ir. - nieko neveikt? Iš dalies, taip. štai stačiai prieš mano akis gautas laiškas, į kurį aš turiu atsakyti. Guli ir nervina mane jau trečias ar ketvirtas mėnuo. Neturiu žodžių sau už tai papeikti. Bijau, kad sutrūks santykiai su adresatu. Ir vis dėlto nerašau. Ir nebeparašysiu. Jau tai nebe pirmas kartas. Mūsų ūkininkams jau tiek pat atsieina su stogų, pamatų, krosnių taisymu. Ir daug su kuo. Tik jie - ne rentininkai, tai, nori nenori, turi savo neurasteninį neveiklumą nugalėt ir bent ką dirbti. Pagaliau gal tai ne tų vienų lietuvių liga. Rusai tokie pat esą.
Severja, dėdės karšinčiaus žmona, nebūtų buvusi šitos nuomonės apie savo vyrą. Ji paklausta nebūtų ieškojusi nei jo tautinio tingėjimo bei nerangumo, nei liguistumo. Jai Rapolas buvo ūmai žuvęs, kaip žūva mirdamas ar kokio raganiaus pavergiamas. Ne jis kaltas, kad toks tapo, tik aukštesnėsės galybės, kurios jį tokį padarė, - kaltink mirtį ar Laumę.
Rapolas buvo užbūręs jos sielą ir per dvejus trejus metus galingai laikęs ją toje savo įtakoje, jis - galingas gamtos epizodas. Galingas buvo, nors paslaptingas ir baisus, kai bučiavo ją lūšynėje. Tuo vienu išbučiavimu Geišė sutraukė Severjos giminės ryšius su tikrąja motina, sutraukė tikrosios meilės ryšius su Šiukšta ir pasiėmė ją sau, kaip jam skiriamą, kaip gyvenimo kovos grobį ar ką panašu. Nei kūnu, nei dvasia tai galybei nepasipriešinsi. Nebuvo galybės, lygios jo galybei. Ir nusinešė ją į trečią kalną, jei ne į trečiąją karalystę, kaip užburtą karaliūnaičią. Ligonis ar nerangusis to nebūtų padaręs.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pasakotojas ir Severja skirtingai aiškina Rapolo neveiklumą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sodžius jį laiko išdykusiu tinginiu. Pasakotojas mėgina paaiškinti giliau: lygina jį su perlūžusiu pagaliu, kurio nebeatstatysi, užsimena, kad kaimiečiai jį būtų pavadinę neurasteniku, ir net prisipažįsta, kad pats mėnesius neatsako į laišką, todėl neveiklumą vadina lietuvišku nerangumu, o gal net ne vien lietuvių liga. Severja jo visai nesmerkia: Rapolas jai buvo „galingas gamtos epizodas“, kuris išplėšė ją iš namų, o dabar jį lyg Laumės pagavo. Jai jis lieka brangi „praeities relikvija“ ir vienintelė atrama svetimuose namuose.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kaip Severja vertina savo gyvenimą su Rapolu Saveikiuose?
Rašiniui: Meilė
3. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.