Adomukas kaip iš karšto vandens šoko iš lopšio. Gal būt ir užsimušęs, kad motina nebūtų nutvėrusi. - Liaukitės, niekatauškiai! Vaikas mažas ir ligonis, o jūs kažin ką. Kad duosiu štai pagaliu, tai susičiaupsite!
Ir apsidairė neva to pagalio, tuo tarpu vaikas ko neiškrito stačia galva.
Šlovė tai šlovė motinai, kad lopšys dar tebekabaldžioja pirkioje, vis dėlto pabūgo, kad vėl taip neatsitiktų, ir, vaiką išėmusi, lopšį nugabeno atgal į aukštą. Sugrįžusi rado savo paguodėlę prilipusį prie dėdės Rapolo šlaunies. Visos ligos jam buvo jau išbyrėjusios.
Niekur Adomukui nebebuvo dabar taip gera kaip su dėde. Su juo kiūtėjo ant šiltos krosnies per šaltą žiemą. Vienas savo liuiką žindo, antras šakalėlius drožinėjo ir juos kraustinėjo. Dėdė jam nieko nedavinėjo, nemielavo, nė neglostė. Jokių saldybių. Šnekino jį taip pat, kaip ir kitus, lygiai, rimtai, apie tikrus, tikrai esamus dalykus, nepamėgdžiodamas vaikiškai, vis dėlto meiliu ir lipšniu balso skambėjimu. Ir tas vyriškas, nesaldusis meilumas vyriškai Adomuko prigimčiai buvo nelyginti malonesnis už visus moterų laižymos. Seselės senai jau buvo tai pastebėjusios ir aptarusios, jog jis juoba mėgstąs „razbaininkauti“: botagais, lazdomis švaistytis, akmenimis svaidyti, tvoromis jodyti ir panašiai. Visa to dėdė, kai jo globoje likdavo Adomukas, nedraudė, nebijojo, kad jis nenukristų, neužsimuštų ar kita ko lygiai baisu nepasidarytų. Dėdė visa to nė nematė. Dėl to ir lengva buvo jam neįžeisti vyriškos Adomuko sąmonės.
Be to, mes čia netiksliai ir negriežtai esam išsitarę - dėdė berniukui nieko neduodavęs: dėdė karšinčius duodavo jam to, ko nei motina, nei kas kitas namiegų nemokėjo jam duoti, būtent pasakų ir už pasakas malonesnių rimtų kalbų. Joks kitas jausmas negalėjo susilyginti su tuo patenkinimu ir pasididžiavimu, kai jį, „vaiką“, rimtai šnekino - „didelis“, su ta garbe, kurios pritirdavo, kai tas didelis su juo lygiai, niekuo nesidėdamas, šnekėjos. Iš pradžių Adomukas, tiesa, nieko nesuprato, ką dėdė nuolat kalba jam ir ne jam. Tai tik plėtė akeles. Vis dėlto klausė atsidėjęs, vis tinkamiau įsikišdamas į jo kalbą, vis labiau tuo įtikdamas savo auklėtojui. Pagaliau ir visiškai ėmė abudu susiprasti kalboj ir tenkinti vienas antrą.
Ir prisirišo vaikas prie šnekaus savo auklio. Ir pamilo jį didesne meile neg pačią motiną, ne viena omine, tik ir sąmone. Visame siaurame Adomuko pasaulyje nebeliko ištikimybės, kuria galima buvo pasikliauti kaip mūru. Tai beklausė ir valią bevykdė - to vieno dėdės. Dėdės paslapčių nebūtų išdavęs lygiai kantriai, kaip ir anieji kankinamieji Žalčių karalienės vaikai, Ąžuolėlis ir Uoselis.
Vasarą abudu dykiniu vazojos po laukelius, po pieveles, po miškelius, neskubėdami, visur po ilgai sustodami: dienos buvo daug. Tai Adomukas gana turėjo laiko su susigiminiuoti su visais krūmais, su jų gyviais ir želmenimis.
Adomukas baigė penktus metelius ir buvo gudrus kaip senis. Kur nebus gudrus, augdamas globoje gudriausio visoje seniūnijoje vyro, kurs, be to, taip pat buvo prisirišęs visomis savo mintimis, visa savo tiesiog esme prie savo auklėtinio. Dėdė karšinčius dabar nė manyti nebeišmanė, kaip jam bereiktų gyventi, netekus ir to vieno savo klausytojo. Su juo niekas nebesikalbėjo, nė jo beklausė. Nebebuvo ko kalbėti nė su žmona Severja, su kuria pagaliau sueidavo į klėtelę tik gulti ir kuo greičiausiai migti. - Tu, Adomėl, manai, mudu pačiudu čia girelėje teesava, ir niekas daugiau mudviejų nemato ir negirdi. Mato mudu ir girdi pirmiausia Dievulis, kurio visur pilna, kuriame mes judame krutame, o ką žinosi, gal ir šitas uoselis, ir kiti jo broliai medeliai mudviejų klauso, mūsų gražia kalba džiaugias ar mūsų žiaurių ketinimų bijo. Štai tu kažin kam plėšte nuplėšei šaltekšnio šakelę. Gal dėl to, kad ant jos pilna juodų įsirpusių uogų. Tik tu jų nevalgysi - negardžios. Sako, nuo jų dantys trupą. Tau jos niekam, o žiūrėk, kokią šaltekšniui padarei žaizdą, kiek luobos jam įplėšei! Dabar jis karščiuos ir, visus kitus rūpesčius šaly palikęs, vien begydys savo popą. Jam irgi skauda, kaip ir tau skaudėtų, jei koks .galvažudys diržą tau iš nugaros išrėžtų. Atameni anąjį berniuką, kuriam buvo žadėję po diržą rėžti už kiekvieną netinkamą atsakymą?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip miršta dėdė Rapolas ir kodėl pasakotojas tiesiai nepasako, kas kaltas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Rapolas, gailėdamas alkano Adomuko, atšauna spintos skląstį ir jie valgo bulves su sviestu. Paaiškėjus vagystei, Dovydienė staiga nutyla, o vėliau Rapolas, užsitepęs sviesto iš lėkštelės, miršta: jis suvalgė „žiurkžolių, sutaisytų pelėms nuodyti“. Pasakotojas nesako, kas nuodus ten padėjo, bet iškart virš namų pasirodo šmėkla, kurios akys žiūri „kiekvienam stačiai į sąžinę“, Dovydienė rauda be ašarų, o kunigo veidas reiškia „skaudų išmetinėjimą“. Toks nutylėjimas veikia stipriau už kaltinimą: skaitytojas pats sudeda ženklus, o kaltė lieka ant visų namiškių sąžinės.
Rašiniui: KaltėDora
2. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.