Adomukas per gerai ataminė visas dėdės pasakas, giliausiai tikėjo, taip ir esą buvę, kaip dėdė pasakoja: dėdė negi meluos, ir žino jis labai daug. Tai dabar net kūnas jam pagaugomis nuėjo, įsivaizdinus tą operaciją. Jau jis savo širdelėje ėmės niekados nebegadinti medelių be reikalo. - Dėde, - sako, - aš nusiraškiau štai žemuogėlę. Ar ir jai skauda? - Jai, vaikeli, nebeskauda, jei ji jau įsirpus, raudona. Ji ir taip būtų jau nukritusi žemėn. Ji skirta sėklai pasėti. Toks jos likimas, tai jai ir neskauda. Neskauda ir krembliui, kai jį nurauni. Jo amželis trumpas, valandomis, ne dienomis, juoba ne savaitėmis skaitomas. Nenurausi, jis ir pats tuojau suglebs ir žus, nieko gera nepadaręs. O nurausi, išrūginsi - širdelę kam atgaivinsi...
Ir nejučiomis paskendo senelis savo atminimuose tų laikų, kada jo „Severiotė“ teberaugė kremblius, tebevaišino jį ir kaimynus, tebebuvo už tai visų garbinama. O dabar, Dievulėliau... Ir nuriedėjo seneliui ašaros. Giliai giliai jis atsiduso, palingavo galva ir baigė: - Nei šermukšniui, nei kriaušei, nei obelei neskauda, kai jų prinokusių vaisių pasiraškai. Taip tu tik jų valią darai grūdelius pasėji. Jos tave skanėsais pavilioja tai padaryti. Bet skauda, kai tu su vaisiais ir šakelę nulauži. Kol medelis pasigydys, čia, toje nulaužtoje vietoje, jau nebebus vaisiaus.
Dėdė sakė labai įsitikinęs, tai ir mokinį įtikindavo. Abiem pasakos žodžiai buvo tikrenybė, abiem jie buvo gyvenimo kelio rodikliai. Abudu likdavo taip pasikalbėję labai viens antru patenkintu, ir Dovydienės byla buvo pralaimėta. Pasibaigė tuo, jog Adomėlis ir nakvoti persikėlė į dėdžių klėtelę ir gulė ar vienam, ar antram pašonėn.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip miršta dėdė Rapolas ir kodėl pasakotojas tiesiai nepasako, kas kaltas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Rapolas, gailėdamas alkano Adomuko, atšauna spintos skląstį ir jie valgo bulves su sviestu. Paaiškėjus vagystei, Dovydienė staiga nutyla, o vėliau Rapolas, užsitepęs sviesto iš lėkštelės, miršta: jis suvalgė „žiurkžolių, sutaisytų pelėms nuodyti“. Pasakotojas nesako, kas nuodus ten padėjo, bet iškart virš namų pasirodo šmėkla, kurios akys žiūri „kiekvienam stačiai į sąžinę“, Dovydienė rauda be ašarų, o kunigo veidas reiškia „skaudų išmetinėjimą“. Toks nutylėjimas veikia stipriau už kaltinimą: skaitytojas pats sudeda ženklus, o kaltė lieka ant visų namiškių sąžinės.
Rašiniui: KaltėDora
2. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.